Vyresniems pacientams, operuojamiems dėl šlaunikaulio lūžio, spinalinės nejautros vaistų dozę suleidus dviem etapais, arterinio kraujospūdžio kritimo, dėl kurio prireikė vazopresorių, dažnis sumažėjo maždaug perpus. Atsitiktinių imčių dvigubai aklas tyrimas rodo, kad paprastas dozavimo pakeitimas gali pagerinti hemodinaminį stabilumą šioje didelės rizikos pacientų grupėje.
Kodėl po spinalinės nejautros gali kristi kraujospūdis?
Spinalinė nejautra dažnai pasirenkama apatinių galūnių ortopedinėms operacijoms. Vaistai suleidžiami į nugaros smegenų skysčio erdvę ir laikinai blokuoja nervinių impulsų perdavimą. Kartu slopinama simpatinė nervų sistema, todėl kraujagyslės išsiplečia, sumažėja veninis kraujo grįžimas į širdį ir gali staigiai nukristi arterinis kraujospūdis.
Vyresni žmonės, patyrę šlaunikaulio lūžį, šiam poveikiui ypač jautrūs. Jie dažnai turi širdies ir kraujagyslių ligų, vartoja kelis vaistus, gali būti netekę skysčių ar kraujo. Ryški hipotenzija gali pabloginti širdies, smegenų ir inkstų perfuziją, todėl anesteziologai kruopščiai stebi gyvybinius rodiklius ir prireikus skiria kraujagysles sutraukiančių vaistų – vazopresorių.
Dozė suleista ne iš karto, o dviem etapais
Prospektyviame atsitiktinių imčių dvigubai aklame tyrime dalyvavo 118 ne jaunesnių kaip 60 metų pacientų, kuriems dėl šlaunikaulio lūžio buvo atliekama operacija taikant spinalinę nejautrą. Dalyviai priklausė I–III ASA fizinės būklės klasėms.
Abiejose grupėse naudotas 0,5 proc. hiperbarinis bupivakainas su 60 mikrogramų intratekalinio buprenorfino. Kontrolinėje grupėje visa dozė suleista įprastu vienkartiniu boliusu. Dalijamo dozavimo grupėje pirmiausia suleisti du trečdaliai dozės, o likęs trečdalis – po 60 sekundžių. Pirmąsias 30 minučių po injekcijos hemodinaminiai rodikliai registruoti kas tris minutes.
Hipotenzijos dažnis sumažėjo nuo 64 iki 32 procentų
Pagrindinis tyrimo rodiklis buvo hipotenzija, kuriai koreguoti prireikė vazopresoriaus. Ji pasireiškė 19 iš 59 pacientų dalijamo dozavimo grupėje, tai yra 32,2 proc., ir 38 iš 59 pacientų įprasto boliuso grupėje – 64,4 proc. Santykinė rizika siekė 0,50, o 95 proc. pasikliautinasis intervalas – nuo 0,33 iki 0,76.
Apskaičiuotas skaičius pacientų, kuriems reikia taikyti dalijamą dozavimą, kad būtų išvengta vieno papildomo hipotenzijos atvejo, buvo 3,1. Vazopresoriaus poreikis taip pat buvo mažesnis: vidutiniškai 5,68 mg, palyginti su 8,13 mg kontrolinėje grupėje.
Dalijant dozę jutiminė blokada truko ilgiau – vidutiniškai 224,9 minutės, palyginti su 199,3 minutės. Blokados pradžios laikas, aukščiausias pasiektas jutiminės blokados lygis, motorinės blokados trukmė ir nepageidaujamų reiškinių dažnis reikšmingai nesiskyrė.
Ką tai reiškia klinikinei praktikai?
Rezultatai rodo, kad lėtesnis spinalinės nejautros poveikio išsivystymas gali suteikti kraujotakos sistemai daugiau laiko prisitaikyti ir sumažinti staigaus kraujospūdžio kritimo riziką. Metodui nereikia naujos įrangos ar naujo vaisto, todėl jis teoriškai lengvai pritaikomas, jei anesteziologas nusprendžia, kad konkrečiam pacientui toks būdas tinkamas.
Klinikiniu požiūriu svarbu ne vien pats hipotenzijos faktas, bet ir jos gylis bei trukmė. Kuo ilgiau organai gauna mažiau kraujo, tuo didesnė tikimybė, kad pažeidžiami jautrūs audiniai. Vazopresoriai dažnai greitai atkuria spaudimą, tačiau jų poreikis reiškia papildomą intervenciją ir atidesnę korekciją. Tyrime perpus mažesnė vazopresorių reikalaujančios hipotenzijos rizika ir mažesnis bendras jų kiekis rodo ne tik statistinį, bet ir potencialiai praktiškai reikšmingą skirtumą.
Tačiau tai nėra universali schema visoms ortopedinėms operacijoms. Tyrime naudota konkreti vaistų kombinacija, dozavimo seka ir trumpas 60 sekundžių intervalas. Spinalinės nejautros preparatus bei jų dozes parenka tik anesteziologas, įvertinęs paciento būklę, vartojamus vaistus, krešėjimą, infekcijos riziką ir planuojamos operacijos apimtį.
Prieš operaciją anesteziologui ypač svarbu žinoti apie kraują skystinančius vaistus, alergijas, ankstesnes nejautros komplikacijas, širdies vožtuvų ligas ir neurologinius sutrikimus. Pacientas neturėtų savarankiškai nutraukti antikoaguliantų ar kitų vaistų, nes ir vartojimo tęsimas, ir netinkamas nutraukimas gali kelti pavojų. Šis tyrimas nekeičia saugos taisyklių, taikomų prieš neuraksinę nejautrą.
Dalijamas suleidimas taip pat nereiškia, kad visiems pacientams spinalinė nejautra bus pranašesnė už bendrąją. Nejautros pasirinkimas priklauso nuo lūžio, operacijos pobūdžio, paciento pageidavimų, gebėjimo bendradarbiauti, kvėpavimo ir širdies būklės bei kitų kontraindikacijų. Tyrimo naujovė slypi ne skirtingų nejautros rūšių palyginime, o vienos spinalinės technikos dozavimo optimizavime.
Ką dar svarbu ištirti?
Tyrime dalyvavo gana nedidelė ir viename centre gydyta pacientų grupė, todėl rezultatus turėtų patvirtinti didesni daugiacentriai tyrimai. Taip pat reikėtų įvertinti ne tik ankstyvą kraujospūdžio stabilumą, bet ir pooperacinį delyrą, širdies bei inkstų komplikacijas, mobilizacijos laiką ir mirštamumą. Kol kas duomenys pateikia perspektyvų, tačiau tiksliai apibrėžtą anestezijos taktikos patobulinimą.
Dar viena riba – tyrimo rezultatai tiesiogiai taikomi būtent ne jaunesniems kaip 60 metų šlaunikaulio lūžio pacientams ir tai pačiai vaistų kombinacijai. Negalima be papildomų tyrimų teigti, kad toks pat poveikis bus gautas jaunesniems žmonėms, kitose operacijose ar naudojant kitokias intratekalinių vaistų dozes.
Nepaisant šių ribų, rezultatas svarbus tuo, kad siūlo nedidelį ir aiškiai aprašytą technikos pakeitimą, kurį galima patikrinti didesniuose klinikiniuose tyrimuose.
Šaltinis: Annals of African Medicine / PubMed, 2026 m. rugsėjo 24 d.