Vyresniems žmonėms, laukiantiems operacijos dėl tarpgūbrinio šlaunikaulio lūžio, derotacinis batas skausmą malšino ne prasčiau nei įprastas odos tempimas, o pacientai jį įvertino kaip patogesnį. Tai parodė trijuose traumų centruose atliktas atsitiktinių imčių tyrimas. Rezultatai leidžia svarstyti paprastesnę ir pacientui malonesnę galūnės padėties kontrolę iki operacijos, tačiau galutinį imobilizavimo būdą turi parinkti gydymo komanda.
Kodėl svarbi paciento padėtis iki operacijos?
Tarpgūbrinis šlaunikaulio lūžis dažniausiai ištinka vyresnius žmones po nedidelės energijos traumos, pavyzdžiui, pargriuvus namuose. Lūžusi galūnė linkusi pasisukti į išorę, o menkiausias judesys gali sustiprinti skausmą. Kol atliekami tyrimai, koreguojama bendra būklė ir planuojama operacija, ligoninėse taikomi skirtingi būdai kojai stabilizuoti.
Vienas tradicinių metodų yra odos tempimas: prie kojos tvirtinama sistema, kuri švelnia trauka palaiko galūnės padėtį. Kitas pasirinkimas – derotacinis batas, t. y. išorinė atrama, ribojanti nepageidaujamą kojos sukimąsi. Pastarasis metodas techniškai paprastesnis, tačiau iki šiol trūko patikimų duomenų, ar jis taip pat gerai padeda kontroliuoti skausmą.
Kaip buvo atliktas tyrimas?
Į daugiacentrį ne mažesnio veiksmingumo tyrimą įtraukti 97 pacientai, sulaukę bent 60 metų ir patyrę ūminį tarpgūbrinį šlaunikaulio lūžį. Tyrimas vyko dviejuose pirmojo ir viename antrojo lygio traumų centruose. Atsitiktiniu būdu 48 pacientams pritaikytas derotacinis batas, o 49 – odos tempimas. Vidutinis dalyvių amžius buvo maždaug 79–81 metai.
Pagrindinis vertintas rodiklis buvo skausmas pagal vaizdinę analoginę skalę praėjus vienai valandai po priemonės pritaikymo. Skausmas taip pat vertintas po 24 valandų ir prieš pat operaciją. Tyrėjai papildomai registravo morfino poreikį, delyro atvejus, kraujo netekimą, komplikacijas, operacijos trukmę ir paciento patogumą.
Skausmo kontrolė buvo panaši, patogumas – geresnis
Praėjus vienai valandai, vidutinis skausmo balas derotacinio bato grupėje buvo 4,6, o odos tempimo grupėje – 5,7. Tyrimo išvada: batas skausmą malšino ne prasčiau už tempimą. Po 24 valandų skausmo balai buvo atitinkamai 1,9 ir 2,7. Prieš pat operaciją reikšmingo skirtumo tarp grupių nebeliko, todėl tyrimas neįrodo, kad batas visais laikotarpiais būtų veiksmingesnis.
Aiškesnis skirtumas nustatytas vertinant patogumą. Derotacinio bato grupės pacientų komforto balas siekė 82,0, o odos tempimo grupėje – 76,8; skirtumas buvo statistiškai reikšmingas. Morfino vartojimas, delyro dažnis, kraujo netekimas, komplikacijos ir operacijos trukmė reikšmingai nesiskyrė.
Ką šie rezultatai gali pakeisti praktikoje?
Tyrimas rodo, kad tinkamai pritaikytas derotacinis batas gali būti pagrįsta odos tempimo alternatyva vyresniems pacientams, laukiantiems tarpgūbrinio lūžio operacijos. Jis nereikalauja nuolatinės traukos sistemos, gali būti paprasčiau prižiūrimas ir pacientui suteikti daugiau komforto. Tai ypač aktualu skubios pagalbos bei traumatologijos skyriuose, kuriuose svarbu greitai stabilizuoti galūnę ir sumažinti nereikalingą judėjimą.
Patogumas nėra vien subjektyvi smulkmena. Skausminga, nepatogi ar sunkiai prižiūrima sistema gali skatinti pacientą dažniau keisti padėtį, trukdyti miegoti ir apsunkinti slaugą. Vyresniems žmonėms nepakankamas skausmo valdymas siejamas su didesne delyro, nejudrumo ir kvėpavimo komplikacijų rizika. Todėl priemonė, kuri išlaiko galūnę priimtinoje padėtyje ir kartu mažiau vargina pacientą, gali būti prasminga viso priešoperacinio gydymo dalis, net jei ji pati lūžio negydo.
Vis dėlto derotacinis batas nėra pats lūžio gydymas ir neturi atidėti operacijos. Priemonė turi būti parinkta individualiai, įvertinus odos būklę, periferinę kraujotaką, jutimus, galūnės deformaciją ir spaudimo pažeidimų riziką. Būtina reguliariai tikrinti, ar atrama nespaudžia kulno ir čiurnos, o bet koks skausmo sustiprėjimas ar kraujotakos pokytis turi būti nedelsiant įvertintas.
Praktikoje svarbi ir tinkama bato padėtis. Atrama turi riboti išorinę rotaciją, bet neturi agresyviai tiesinti galūnės ar bandyti atkurti anatominės padėties jėga. Po uždėjimo tikrinama pėdos spalva, temperatūra, kapiliarų prisipildymas, pulsas, jutimai ir aktyvūs pirštų judesiai. Kulnas turi būti apsaugotas nuo ilgalaikio spaudimo, o odos būklė vertinama pakartotinai. Jei pacientas serga periferinių arterijų liga, diabetine neuropatija ar jau turi pragulų, stebėjimas turi būti ypač atidus.
Svarbios tyrimo ribos
Tyrimas buvo palyginti nedidelis, o dalyviai gydyti tik trijuose traumų centruose. Be to, vertintas trumpas laikotarpis iki operacijos, todėl rezultatai neatsako į klausimą, ar kuri nors priemonė veikia ilgalaikį funkcinį atsistatymą. Vis dėlto atsitiktinių imčių dizainas ir praktiški pacientui svarbūs rodikliai suteikia rezultatams klinikinės vertės.
Neužfiksuotas komplikacijų skirtumas nereiškia, kad abiejų priemonių rizika visomis aplinkybėmis vienoda. Retiems nepageidaujamiems įvykiams nustatyti reikėtų gerokai didesnio dalyvių skaičiaus ir ilgesnio stebėjimo.
Rezultatų taip pat nereikėtų automatiškai taikyti visiems šlaunikaulio lūžiams. Tyrime nagrinėti tarpgūbriniai lūžiai ir ne jaunesni nei 60 metų pacientai. Esant šlaunikaulio kaklo, pokrūbriniam ar kitokiam lūžiui, ryškiai deformacijai, atvirai traumai ar neurovaskuliniam pažeidimui, imobilizavimo taktika gali skirtis. Tyrimas atsako į konkretų klausimą apie trumpalaikį laukimą iki operacijos, o ne pakeičia traumatologo sprendimą.