Klinikinis tyrimas gali neparodyti bendros naujo gydymo naudos, nors daliai pacientų jis iš tiesų padeda. Londono universitetinio koledžo mokslininkai pasitelkė dirbtinį intelektą, kad iš naujo išanalizuotų III fazės ARISTOTLE tyrimo biopsijas ir patikrintų, ar naviko audinio ypatybės gali atskirti pacientus, kuriems prie standartinės chemospindulinės terapijos pridėtas irinotekanas buvo naudingas.
DI skaičiavo navikines ląsteles
Tyrėjų sukurta sistema analizavo įprastai diagnozės metu paimtų biopsijų skaitmeninius histologinius vaizdus. Ji atskyrė navikinį audinį nuo aplinkinių struktūrų, atpažino milijonus ląstelių ir apskaičiavo navikinių ląstelių tankį. Iš viso išanalizuoti 414 lokaliai išplitusiu tiesiosios žarnos vėžiu sergančių ARISTOTLE tyrimo dalyvių mėginiai.
DI 188 biopsijas priskyrė didelio, o 226 – mažo navikinių ląstelių tankio grupei. Tada mokslininkai palygino ilgalaikes baigtis tarp standartinę kapecitabino ir spindulinę terapiją gavusių pacientų bei tų, kuriems papildomai skirtas irinotekanas.
Nauda išryškėjo tik viename pogrupyje
Didelio navikinių ląstelių tankio grupėje irinotekano pridėjimas buvo susijęs su maždaug 43 proc. mažesne vėžio atsinaujinimo rizika ir maždaug 50 proc. mažesne mirties rizika per penkerių metų stebėjimą. Mažo tankio navikų grupėje tokio skirtumo nenustatyta. Tai padeda paaiškinti, kodėl pirminė visų tyrimo dalyvių analizė galėjo neparodyti aiškios bendros naudos.
Irinotekanas nėra lengvas papildymas. Jis gali sustiprinti nepageidaujamus reiškinius, tarp jų viduriavimą ir baltųjų kraujo kūnelių kiekio sumažėjimą. Todėl gebėjimas iš anksto atpažinti tikėtinai naudą gausiantį pacientą būtų kliniškai vertingas: intensyvesnis gydymas galėtų būti siūlomas tikslingiau, o mažai naudos tikėtini pacientai išvengtų papildomo toksiškumo.
Dar ne klinikinis testas
Nors rezultatai įdomūs, analizė buvo atlikta po to, kai klinikinis tyrimas jau baigtas. Tokios pogrupių išvados gali būti jautrios atsitiktinumui ir pasirinktam ribiniam tankio dydžiui. Prieš DI metodą naudojant kasdieniams gydymo sprendimams, jį būtina nepriklausomai patvirtinti kitose pacientų grupėse ir, idealiu atveju, perspektyviame klinikiniame tyrime.
Taip pat svarbu, kad DI čia ne „nusprendė“, kokį vaistą skirti. Sistema standartizavo labai didelio masto patologinį matavimą, kurį žmogui atlikti rankiniu būdu būtų lėta ir nepraktiška. Sprendimą dėl gydymo vis tiek turėtų priimti daugiadalykė komanda, įvertinusi ligos stadiją, paciento būklę, galimą naudą ir riziką.
Šis darbas iliustruoja vieną perspektyviausių DI vaidmenų medicinoje – ne pakeisti specialistą, o padėti atrasti biologinius signalus jau turimuose audinių mėginiuose. Jei rezultatai bus patvirtinti, skaitmeninė patologija galėtų prisidėti prie tikslesnio tiesiosios žarnos vėžio gydymo parinkimo.
Originalus šaltinis: UCL ir eBioMedicine tyrimo aprašymas.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalų tekstą rasite aukščiau pateiktoje nuorodoje.