Dviem berniukams, sergantiems itin reta ir sunkia SCN2A geno sukelta epilepsine encefalopatija, mokslininkai sukūrė atskirus, kiekvieno genetiniam profiliui pritaikytus vaistus. Antisensiniais oligonukleotidais vadinamos RNR molekulės buvo skirtos sumažinti žalingos geno kopijos aktyvumą, kartu išsaugant sveikos kopijos veikimą. Abiem pacientams sumažėjo priepuolių, tačiau tai – dviejų žmonių eksperimentinis gydymas, o ne plačiai prieinama terapija.
Kodėl SCN2A pakitimai tokie sunkūs?
SCN2A genas koduoja natrio kanalą, svarbų neuronų elektriniam aktyvumui. Kai kurie genetiniai variantai kanalą padaro pernelyg aktyvų, todėl nervinės ląstelės lengviau sukelia nekontroliuojamus elektrinius išlydžius. Liga gali prasidėti naujagimystėje ar kūdikystėje, sukelti dažnus vaistams atsparius priepuolius, raidos sutrikimą, judėjimo ir bendravimo sunkumus.
Tyrime dalyvavo devynerių ir keturiolikos metų berniukai. Abu buvo bandę daugiau kaip dešimt vaistų nuo epilepsijos, tačiau priepuoliai išliko. Mokslininkai ištyrė ne tik ligą sukeliantį variantą, bet ir gretimus paveldėtus genetinius skirtumus, leidusius atpažinti būtent žalingą geno kopiją.
Kaip sukurtas vaistas vienam žmogui?
Antisensinis oligonukleotidas yra trumpa sintetinė genetinės medžiagos grandinė. Ji prisijungia prie pasirinktos RNR ir paskatina ląstelę ją suardyti. Tyrėjai sukūrė daugiau kaip 500 kandidatų, kol atrinko molekules, kurios geriausiai skyrė mutavusią kopiją nuo sveikos. Kadangi abiejų berniukų genetiniai „taikiniai“ skyrėsi, kiekvienam reikėjo atskiro preparato.
Vaistas leistas į smegenų skystį juosmens punkcijos būdu. Vienam pacientui priepuolių skaičius sumažėjo apie 26 procentus, kitam – apie 90 procentų. Antrasis po keturiolikos mėnesių pasiekė laikotarpį be kasdienių priepuolių, taip pat pradėjo savarankiškai vaikščioti. Abiem pavyko sumažinti kitų vaistų poreikį, o su nauju preparatu susijusių sunkių nepageidaujamų reiškinių nepastebėta.
Kodėl rezultatų negalima apibendrinti?
Du atskiri n=1 tyrimai neturi kontrolinės grupės. Priepuolių dažnis natūraliai svyruoja, kartu galėjo keistis ir kiti vaistai, todėl dalies pagerėjimo negalima neabejotinai priskirti vien antisensinei terapijai. Stebėjimas taip pat dar per trumpas labai retam ar vėlyvam šalutiniam poveikiui įvertinti.
Ne kiekvienas SCN2A pacientas turi tinkamą genetinį žymenį, leidžiantį selektyviai taikyti žalingą kopiją. Atskiro vaisto kūrimas reikalauja didžiulių išteklių, greitos genominės diagnostikos, laboratorinio patvirtinimo, reguliavimo institucijų leidimo ir ilgalaikės stebėsenos.
Kodėl tai vis tiek svarbu?
Tyrimas pateikia praktinį kelią nuo individualaus preparato iki nedidelės pacientų grupės. Atskiroje kūdikių su SCN2A sutrikimu analizėje apie 16 procentų turėjo genetinių žymenų, teoriškai tinkamų panašiai strategijai. Ateityje gali būti kuriamos vaistų platformos, kuriose keičiasi tik taikinį atpažįstanti seka, o gamybos ir saugos vertinimo dalys išlieka standartizuotos.
Šeimoms ši žinia teikia pagrįstos vilties, bet svarbu saugotis nepatvirtintų gydymo pažadų. Individualizuotos antisensinės terapijos kol kas atliekamos tik specializuotuose tyrimų centruose. Vis dėlto du atvejai rodo, kad ypač tiksli genetinė diagnozė gali tapti ne tik ligos pavadinimu, bet ir tiesioginiu vaisto projektavimo planu.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalų tekstą rasite čia: originalo nuoroda.
Iliustracija sukurta naudojant dirbtinį intelektą.