Feochromocitomos ir paragangliomos biopsijos tradiciškai vertinamos labai atsargiai, nes adata pajudintas hormonų išskiriantis navikas teoriškai gali sukelti staigų katecholaminų išsiskyrimą, hipertenzinę krizę, aritmiją ar šoką. Naujas tarptautinis daugiacentris tyrimas rodo, kad sunkios komplikacijos pasitaiko rečiau, nei buvo manoma, tačiau procedūra nėra nerizikinga ir neturėtų tapti įprastu pirmuoju diagnostikos žingsniu.
Kodėl šių navikų biopsijos kelia nerimą?
Feochromocitoma dažniausiai išsivysto antinksčių šerdinėje dalyje, o paraganglioma – iš panašių nervinės kilmės ląstelių už antinksčių ribų. Dalis šių navikų išskiria adrenaliną, noradrenaliną ar jų metabolitus. Pacientams gali pasireikšti priepuolinis kraujospūdžio padidėjimas, širdies plakimas, galvos skausmas, prakaitavimas ir nerimas, tačiau kai kurie navikai nustatomi atsitiktinai arba neturi tipiškų simptomų.
Įtarus tokį naviką, paprastai pirmiausia atliekami biocheminiai katecholaminų metabolitų tyrimai ir vaizdiniai tyrimai. Biopsija dažniausiai nerekomenduojama, nes histologinis mėginys ne visada patikimai atskiria gerybinį naviką nuo piktybinio, o procedūra gali išprovokuoti hormoninę krizę. Vis dėlto realioje praktikoje biopsija kartais atliekama, kai diagnozė neaiški, įtariama metastazė ar kitas vėžys.
Surinkti 11 šalių duomenys
Retrospektyviame tyrime dalyvavo 19 ligoninių iš 11 šalių. Išanalizuoti 222 pacientai, kuriems nuo 1993 m. rugsėjo iki 2025 m. gegužės atliktos 234 perkutaninės stambios adatos biopsijos arba aspiracijos plona adata. Galvos ir kaklo paragangliomų biopsijos nebuvo įtrauktos.
Iš 207 pacientų, kuriems buvo pakankamai laboratorinių duomenų, 139, arba 67 proc., turėjo padidėjusią epinefrino, norepinefrino ar jų metabolitų koncentraciją. Nepaisant to, alfa adrenoreceptorių blokada prieš procedūrą buvo skirta tik prieš 27 iš 232 įvertintų biopsijų, taigi maždaug 12 proc. atvejų.
Sunkios katecholaminų komplikacijos – po 1,7 proc. biopsijų
Su katecholaminų išsiskyrimu susijusios sunkios komplikacijos įvyko po keturių iš 233 biopsijų, arba 1,7 proc. atvejų. Registruota tachiaritmija, hipertenzinė krizė ir kardiogeninis šokas. Įdomu, kad tokių komplikacijų nenustatyta pacientams, kuriems nebuvo katecholaminų pertekliaus, atliekant aspiraciją plona adata ar biopsijuojant metastazinius židinius.
Sunkių su katecholaminais nesusijusių komplikacijų buvo daugiau – dešimt, arba 4,3 proc. procedūrų. Dažniausiai tai buvo kraujavimas ir infekcija. Viena biopsija baigėsi mirtimi dėl su procedūra susijusios infekcijos; apskaičiuotas mirštamumas buvo 0,9 proc. toje pacientų grupėje, kurioje autoriai galėjo patikimai vertinti šią baigtį.
Rezultatai nekeičia būtinybės pasiruošti
Tyrimo autoriai teigia, kad duomenys ginčija absoliutų požiūrį, jog įtariamos ar patvirtintos feochromocitomos ir paragangliomos biopsija visada turi būti vengiama. Vietoje to siūlomas individualus naudos ir rizikos vertinimas. Tačiau tai nėra kvietimas biopsijuoti kiekvieną antinksčio darinį.
Jeigu diagnozę galima nustatyti pagal biocheminius, anatominius ir funkcinius vaizdinius tyrimus, biopsijos paprastai nereikia. Prieš planuojant procedūrą svarbu įvertinti katecholaminų sekreciją, aptarti alfa blokados poreikį, užtikrinti kraujospūdžio ir širdies ritmo stebėjimą bei pasirengti skubiai gydyti hipertenzinę krizę. Sprendimas turėtų būti priimamas patyrusiame endokrinologijos, onkologijos, radiologijos ir chirurgijos centre.
Kokie tyrimo apribojimai?
Duomenys rinkti retrospektyviai per daugiau kaip tris dešimtmečius, todėl procedūrų technika, vaizdinė kontrolė ir pacientų paruošimas skyrėsi. Į tyrimo centrus galėjo nepatekti pacientai, kuriems kitur atlikta biopsija sukėlė mirtiną komplikaciją, todėl tikroji rizika galėjo būti nepakankamai įvertinta. Be to, nedidelis sunkių įvykių skaičius neleidžia tiksliai nustatyti, kurie apsaugos būdai yra veiksmingiausi.
Praktinė žinia išlieka subalansuota: biopsija nėra tokia vienareikšmiškai pavojinga, kaip galėjo atrodyti iš senesnių pavienių atvejų aprašymų, bet ją pateisina tik aiški klinikinė nauda. Prieš bet kokią antinksčio ar paraganglinio darinio biopsiją turi būti apsvarstyta feochromocitomos galimybė.
Kada biopsija vis dėlto gali būti svarstoma?
Audinio mėginio gali prireikti, kai pacientas jau serga kitu piktybiniu naviku ir reikia nustatyti, ar antinksčio darinys yra metastazė, arba kai vaizdiniai bei biocheminiai tyrimai pateikia prieštaringą informaciją. Biopsija kartais padeda parinkti onkologinį gydymą išplitusios ligos atveju. Tačiau prieš procedūrą būtina atsakyti į klausimą, ar jos rezultatas iš tiesų pakeis gydymo planą. Jei atsakymas nieko nepakeistų, rizika gali būti nepateisinama.
Pacientams svarbu žinoti, kad įprastas atsitiktinai rastas antinksčio mazgas nėra automatiškai biopsijuojamas. Pirmiausia vertinamas jo dydis, tankis kompiuterinėje tomografijoje, kontrastinės medžiagos išplovimas, augimo dinamika ir hormoninis aktyvumas. Atliekami metanefrinų, kortizolio, o esant tam tikroms aplinkybėms – aldosterono bei renino tyrimai. Daug gerybinių adenomų galima patikimai atpažinti be invazinės procedūros.
Šio tyrimo rezultatai taip pat nepanaikina infekcijos ir kraujavimo rizikos. Procedūrą turėtų atlikti intervencinis radiologas, turintis tinkamą vaizdinę kontrolę ir aiškų mėginio paėmimo planą. Prieš biopsiją turi būti peržiūrėti kraujo krešėjimo rodikliai bei antikoaguliantų vartojimas, o po jos pacientas stebimas dėl skausmo, kraujospūdžio svyravimų, širdies ritmo pokyčių ir kraujavimo požymių.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalus tyrimo tekstas ir šaltinis.