Kartą per parą vartojamas geriamas GLP-1 receptorių agonistas orforglipronas pagerino glikemijos kontrolę žmonėms, kurių antrojo tipo cukrinis diabetas nebuvo pakankamai kontroliuojamas baziniu insulinu. ACHIEVE-5 tyrimo rezultatai paskelbti rugpjūčio 4 dienos žurnalo JAMA numeryje.
Dabartiniai GLP-1 receptorių agonistai dažniausiai leidžiami po oda, o geriamas semagliutidas yra peptidinis preparatas, kurį reikia vartoti laikantis specialių sąlygų. Orforglipronas yra mažos molekulės nepeptidinis vaistas. Tyrėjai tikisi, kad paprastesnis vartojimas galėtų sumažinti dalį kliūčių pacientams, kuriems injekcijos nepriimtinos arba nepatogios.
Tyrime dalyvavo ilgai diabetu sergantys pacientai
Trečios fazės, dvigubai aklame tyrime dalyvavo 546 suaugusieji iš 72 centrų Jungtinėse Valstijose, Brazilijoje, Kinijoje, Japonijoje ir Rumunijoje. Vidutinis dalyvių amžius buvo 61 metai, diabetu jie sirgo vidutiniškai 14,6 metų, pradinis HbA1c siekė 8,50 proc., o vidutinis kūno masės indeksas – 30,8.
Visi dalyviai vartojo titruojamą insuliną glarginą. Kai kurie kartu vartojo metforminą arba SGLT2 inhibitorius. Atsitiktinės atrankos būdu jie paskirti kartą per parą gauti 3, 12 arba 36 mg orforgliprono arba placebo. Tyrimas truko 40 savaičių.
HbA1c sumažėjo visose vaisto grupėse
Po 40 savaičių HbA1c vidutiniškai sumažėjo 1,58 procentinio punkto vartojant 3 mg, 1,88 punkto vartojant 12 mg ir 1,82 punkto vartojant 36 mg orforgliprono. Placebo grupėje sumažėjimas siekė 0,79 punkto. Visos trys dozės buvo statistiškai pranašesnės už placebą.
Daugiau vaistą vartojusių dalyvių pasiekė HbA1c tikslus – mažiau nei 7 proc. arba ne daugiau kaip 6,5 proc. Be to, gydymas siejosi su kūno svorio mažėjimu: svoris sumažėjo vidutiniškai 2,6 proc. vartojant 3 mg, 4,8 proc. vartojant 12 mg ir 5,4 proc. vartojant 36 mg. Placebo grupėje svoris padidėjo 0,2 proc.
Hipoglikemijos rizika nepadidėjo
Pridedant gliukozės koncentraciją mažinantį vaistą prie insulino viena svarbiausių rizikų yra hipoglikemija. Tyrime orforglipronas, palyginti su placebu, nepadidino kliniškai reikšmingos hipoglikemijos rizikos. Tai svarbus signalas, nors realioje praktikoje insulino dozes vis tiek reikėtų koreguoti individualiai ir stebėti gliukozės rodiklius.
Dažniausi nepageidaujami reiškiniai buvo virškinimo trakto simptomai. Jie daugiausia buvo lengvi arba vidutinio sunkumo. Kaip ir vartojant kitus GLP-1 klasės preparatus, gydymo toleravimas gali priklausyti nuo laipsniško dozės didinimo, mitybos ir individualaus jautrumo.
Kuo svarbi geriama vaisto forma?
Žmonėms, jau vartojantiems kasdienį bazinį insuliną, dar viena injekcija gali atrodyti nedidelis pokytis. Tačiau geriamas vaistas gali supaprastinti gydymo schemą, padidinti pasirinkimo galimybes ir būti priimtinesnis pacientams, vengiantiems papildomų injekcijų. Kita vertus, kasdienė tabletė nebūtinai automatiškai pagerina gydymo laikymąsi – tam įtakos turi kaina, prieinamumas, toleravimas ir paciento įpročiai.
Tyrimo rezultatai dar nereiškia, kad orforglipronas jau registruotas Europos Sąjungoje ar prieinamas Lietuvos pacientams. Vaisto naudą ir riziką turės įvertinti reguliavimo institucijos. Taip pat reikės ilgalaikių duomenų apie širdies ir kraujagyslių baigtis, kasos ir tulžies pūslės saugumą bei gydymo tęstinumą.
Šis tyrimas buvo finansuotas vaistą kuriančios bendrovės, o dalis autorių yra jos darbuotojai. Tai nereiškia, kad rezultatai neteisingi, tačiau interesų konfliktai ir nepriklausomas rezultatų patvirtinimas turi būti vertinami skaitant publikaciją.
Ką svarbu žinoti apie tyrimo interpretaciją?
Visi dalyviai jau vartojo bazinį insuliną, todėl rezultatai neturėtų būti tiesiogiai perkeliami žmonėms, gydomiems vien dieta ar vien geriamaisiais vaistais. Be to, tyrime insulino glargino dozė buvo titruojama pagal nustatytą algoritmą. Kasdienėje praktikoje dozės koregavimas priklausytų nuo gliukozės savikontrolės ar nuolatinio stebėjimo duomenų, mitybos, fizinio aktyvumo ir kitų vaistų.
Skirtingų orforgliprono dozių HbA1c rezultatai nebuvo paprasta tiesė: didžiausia dozė nesukėlė didesnio vidutinio HbA1c sumažėjimo už 12 mg dozę. Tai primena, kad didesnė dozė nebūtinai kiekvienam suteikia daugiau naudos. Klinikinis pasirinkimas turėtų remtis pasiektu tikslu, nepageidaujamais reiškiniais ir individualiu toleravimu.
Ką pacientas galėtų aptarti su gydytoju?
Žmogui, kurio diabetas nepakankamai kontroliuojamas baziniu insulinu, verta aptarti ne vien naujo vaisto pridėjimą. Reikėtų peržiūrėti injekcijos techniką, insulino vartojimo reguliarumą, gliukozės svyravimus, mitybą, inkstų funkciją, kūno svorį ir hipoglikemijos epizodus. Kartais gydymą pagerina ne nauja molekulė, o tiksliau pritaikytas esamas režimas.
Jeigu orforglipronas ateityje būtų patvirtintas, jis galėtų papildyti, o ne automatiškai pakeisti dabartinius pasirinkimus. Skirtingi GLP-1 grupės vaistai gali skirtis veiksmingumu, vartojimo sąlygomis, saugumo duomenų apimtimi ir kaina. Tiesioginių palyginamųjų tyrimų reikės tam, kad būtų aišku, kuriems pacientams geriama forma suteikia didžiausią praktinę naudą.
Šaltinis: originalus JAMA tyrimo tekstas.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalų tekstą rasite aukščiau pateiktoje nuorodoje.