Atminties spragos, sunkumas susikaupti, lėtesnis mąstymas ir protinis nuovargis – taip vadinamąjį „smegenų rūką“ apibūdina dalis žmonių, persirgusių COVID-19. Iki šiol gydymo galimybės buvo ribotos, tačiau naujas atsitiktinių imčių tyrimas suteikia praktiškos vilties: individuali, į kasdienius tikslus orientuota kognityvinė reabilitacija gali padėti žmonėms geriau atlikti jiems svarbias užduotis.
Tyrimas vertino ne abstrakčius testus, o kasdienį gyvenimą
Jungtinėje Karalystėje atliktame tyrime dalyvavo 78 žmonės nuo 30 iki 60 metų. Visi jie po COVID-19 turėjo objektyviais testais patvirtintų pažintinių sunkumų. Dalyviai buvo gydomi trijuose centruose ir atsitiktinai paskirstyti į dvi grupes: viena gavo įprastą priežiūrą, kita – dešimt individualių, po valandą trunkančių savaitinių kognityvinės reabilitacijos užsiėmimų.
Kiekvienas reabilitacijos dalyvis pasirinko tris asmeniškai svarbius tikslus. Vienam tai galėjo būti gebėjimas vėl suplanuoti šeimos apsipirkimą, kitam – grįžti prie darbinių užduočių, perskaityti tekstą ar nepamiršti susitikimų. Specialistas padėjo išskaidyti sudėtingą veiklą į mažesnius žingsnius ir pritaikyti konkrečias strategijas.
Pagerėjimas išliko ir po pusmečio
Po trijų mėnesių reabilitacijos grupė geriau pasiekė pasirinktus kasdienius tikslus negu įprastos priežiūros grupė. Nauda buvo matoma ir po šešių mėnesių. Tai svarbu, nes ilgasis COVID neretai užsitęsia ir paveikia žmogaus darbą, šeimos gyvenimą bei pasitikėjimą savo gebėjimais.
Tyrėjai pabrėžia, kad terapija nebūtinai atkuria pačią smegenų „galią“ ar visiškai pašalina simptomus. Ji gali padėti efektyviau panaudoti turimus pažintinius išteklius. Kitaip tariant, žmogus išmoksta apeiti sunkumus: planuoti poilsį, naudoti priminimus, mažinti blaškymą, vienu metu atlikti vieną užduotį ir svarbiausią veiklą rinktis tada, kai energijos daugiau.
Toks požiūris svarbus ir psichologiškai. Kai anksčiau paprasta užduotis staiga tampa sunkiai įveikiama, žmogus gali pradėti abejoti savimi arba vengti veiklos. Maži, aiškiai išmatuojami tikslai leidžia pamatyti pažangą ir palaipsniui susigrąžinti pasitikėjimą. Reabilitacija nėra pažadas greitai pasveikti, tačiau ji suteikia struktūrą ir padeda atskirti, ką galima pakeisti jau dabar.
Kas yra kognityvinė reabilitacija?
Tai nėra atminties žaidimų rinkinys ar bendras patarimas „daugiau pailsėti“. Reabilitacija pritaikoma konkrečiam žmogui, jo simptomams, aplinkai ir tikslams. Specialistas kartu ieško, kada sunkumai ryškiausi, kokie veiksniai juos sustiprina ir kuri pagalbinė priemonė realiame gyvenime veikia geriausiai.
Pavyzdžiui, žmogui, pamirštančiam vaistus, gali būti sukurtas vienas aiškus priminimų planas, o ne keli tarpusavyje konkuruojantys signalai. Dirbančiam žmogui gali būti siūloma sudėtingiausią darbą atlikti trumpais intervalais, suplanuoti pauzes ir raštu fiksuoti sprendimus. Tikslas – ne prisiversti veikti per nuovargį, bet protingiau paskirstyti ribotus išteklius.
Strategijos gali būti paprastos: daiktams skirti nuolatinę vietą, sudaryti trumpą dienos planą, garsiai pakartoti svarbią informaciją, išjungti nereikalingus pranešimus ar paprašyti, kad sudėtingos instrukcijos būtų pateiktos raštu. Tačiau jų parinkimas individualus. Priemonė, kuri padeda vienam, kitą gali papildomai varginti, todėl svarbu stebėti rezultatą ir planą koreguoti.
Rezultatus dar reikės patvirtinti
Tyrimas buvo palyginti nedidelis, dalyviai žinojo, kokią pagalbą gauna, o rezultatai daugiausia vertinti pagal individualių tikslų pasiekimą. Todėl išvadų negalima automatiškai taikyti visiems ilgojo COVID pacientams. Reikalingi didesni tyrimai, kurie nustatytų, kam toks metodas naudingiausias, kiek užsiėmimų reikia ir ar pagalbą galima veiksmingai teikti nuotoliniu būdu.
Vis dėlto metodas patrauklus tuo, kad remiasi jau naudojamais reabilitacijos principais ir orientuojasi į žmogui prasmingą rezultatą. Jei po infekcijos ilgai išlieka atminties, dėmesio ar planavimo problemų, verta apie jas pasakyti šeimos gydytojui. Pirmiausia svarbu įvertinti ir kitas galimas priežastis, pavyzdžiui, miego sutrikimus, depresiją, mažakraujystę, skydliaukės ligas ar vaistų poveikį.
Kada ieškoti pagalbos?
Jeigu pažintiniai simptomai trukdo dirbti, mokytis, vairuoti, tvarkyti finansus ar saugiai vartoti vaistus, jų nereikėtų laikyti vien valios trūkumu. Gydytojas gali įvertinti bendrą sveikatą ir, jei reikia, nukreipti pas neurologą, reabilitacijos gydytoją, ergoterapeutą, psichologą ar kitą specialistą. Staiga atsiradęs kalbos sutrikimas, vienos kūno pusės silpnumas ar sumišimas yra skubios pagalbos požymiai.
Kol laukiamas išsamesnis įvertinimas, naudinga kelias savaites žymėti simptomus, miegą, fizinį krūvį ir veiklas, po kurių savijauta pablogėja. Toks dienoraštis padeda pamatyti dėsningumus ir specialistui pateikia daugiau konkrečios informacijos negu bendras teiginys, kad „atmintis suprastėjo“.
Artimieji ir darbdaviai taip pat gali prisidėti: aiškiai susitarti dėl prioritetų, informaciją pateikti trumpais etapais ir numatyti pertraukas. Tai nėra privilegija ar tinginystės skatinimas. Protingas krūvio pritaikymas gali padėti išvengti didelio simptomų paūmėjimo ir palaipsniui didinti žmogaus savarankiškumą.
Visuomenei tyrimas siunčia ir platesnę žinią: pažintiniai simptomai gali būti realūs net tada, kai žmogus iš išorės atrodo pasveikęs. Tikslus, pagarbus jų įvertinimas yra pirmas žingsnis į veiksmingą pagalbą.
Ši naujiena nereiškia, kad rastas vienas universalus vaistas nuo „smegenų rūko“. Tačiau ji rodo, kad tikslinė pagalba gali grąžinti dalį kasdienio savarankiškumo net tada, kai simptomai dar visiškai neišnyko.
Šaltinis: JAMA tyrimo apžvalga ir publikacija.
Ši informacija yra bendro pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo konsultacijos.