Uždara operacinė žaizda dažniausiai dengiama įprastu steriliu tvarsčiu, tačiau didesnės rizikos pacientams vis dažniau pasirenkama incizinė neigiamo slėgio terapija. Ant susiūtos žaizdos uždedamas sandarus tvarstis, prijungtas prie nedidelio siurbimo įrenginio. Teoriškai jis pašalina skysčių perteklių, mažina audinių įtampą ir sudaro stabilesnę aplinką gijimui. Nauja sisteminė apžvalga padeda tiksliau įvertinti, kada ši technologija duoda realios naudos.
2026 m. rugpjūčio 19 d. žurnale JAMA Surgery paskelbtoje metaanalizėje apibendrinti 85 atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo 16 980 suaugusiųjų. 8 463 pacientams uždaroms operacinėms žaizdoms taikyta neigiamo slėgio terapija, o 8 517 naudotas standartinis tvarstis. Analizė apėmė įvairias chirurgijos sritis, todėl rezultatai parodo bendrą metodo poveikį, nors ne kiekvienai operacijai jis būtinai vienodas.
Pagrindinis vertintas rezultatas buvo operacinės vietos infekcija. Neigiamo slėgio tvarsčiai buvo siejami su 36 proc. mažesne bendra infekcijos rizika: santykinė rizika siekė 0,64. Giliųjų infekcijų rizika buvo maždaug trečdaliu mažesnė, o paviršinių – apie 41 proc. mažesnė. Apskaičiuota, kad norint išvengti vienos operacinės vietos infekcijos, šį tvarstį reikėtų panaudoti 21 pacientui.
Palankus signalas nustatytas ir vertinant kai kurias kitas žaizdos komplikacijas. Rečiau pasitaikė žaizdos kraštų išsiskyrimas, seroma, odos nekrozė ir pakartotinė operacija. Vis dėlto reikšmingo skirtumo nerasta vertinant giliųjų organų ar ertmių infekcijas, pakartotinį hospitalizavimą ir mirtingumą. Tai primena, kad vietinis tvarstis negali pakeisti antibiotikų profilaktikos, tinkamos operacinės technikos, gliukozės kontrolės, temperatūros palaikymo ir kitų infekcijų prevencijos priemonių.
Metodas turėjo ir trūkumų. Odos pūslės neigiamo slėgio grupėje pasitaikė daugiau kaip keturis kartus dažniau. Viena papildoma pūslė galėjo atsirasti maždaug kas 18 gydytų pacientų, o su įrenginiu susijęs nepageidaujamas reiškinys – kas 11. Pūslių rizikai įtakos gali turėti tvarsčio klijų savybės, odos būklė, uždėjimo technika ir neigiamo slėgio stiprumas.
Tyrėjai įrodymų patikimumą įvertino kaip vidutinį. Į analizę pateko daug skirtingų operacijų ir tvarsčių sistemų, todėl vidutinis rezultatas neatsako, ar nauda vienoda, pavyzdžiui, po cezario pjūvio, sąnario endoprotezavimo, kolorektalinės ar kraujagyslių operacijos. Be to, rizika priklauso nuo nutukimo, diabeto, rūkymo, imunosupresijos, žaizdos užterštumo ir planinės ar skubios operacijos pobūdžio.
Praktinė išvada nėra tokia, kad neigiamo slėgio tvarstis turėtų būti naudojamas visiems. Didžiausia absoliuti nauda tikėtina pacientams, kurių pradinė infekcijos ar žaizdos komplikacijų rizika didelė. Mažos rizikos žmogui papildoma įranga, kaina, odos pažeidimo tikimybė ir nepatogumas gali nusverti nedidelę naudą. Sprendimas turėtų būti individualus ir paremtas konkrečios operacijos bei paciento rizikos vertinimu.
Ši analizė sustiprina įrodymus, kad tinkamai parinktiems pacientams incizinė neigiamo slėgio terapija gali būti naudinga neantibiotinė infekcijų prevencijos priemonė. Kartu ji aiškiai parodo, kad technologija nėra visiškai nekalta ir nėra universali. Tolesniuose tyrimuose svarbu nustatyti, kurioms operacijoms ir kuriems pacientams naudos ir žalos santykis yra palankiausias.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija.
Originalus tekstas: JAMA Surgery
Iliustracija sukurta naudojant dirbtinį intelektą.