Suomijoje atliktas randomizuotas SUPER-FIN tyrimas rodo, kad daliai pacientų, patyrusių nestabilų izoliuotą Weber B tipo išorinės kulkšnies lūžį, šešių savaičių imobilizacija gipsu gali užtikrinti ne prastesnį funkcinį rezultatą nei operacija. Išvada taikoma tik kruopščiai atrinktiems lūžiams, kai įprastoje rentgenogramoje čiurnos šakutė išlieka taisyklinga, nors išorinio sukimo streso mėginys rodo nestabilumą.
Klinikinė dilema
Weber B lūžis įvyksta šeivikaulio srityje ties čiurnos sąnariu. Jei sąnario padėtis išlieka taisyklinga, lūžis dažnai gydomas neoperaciniu būdu. Tačiau teigiamas streso mėginys gali rodyti vidinės pusės raiščių pažeidimą ir riziką, kad čiurna praras stabilumą. Tokiais atvejais daug kur pasirenkama atvira repozicija ir vidinė fiksacija plokštele bei sraigtais.
Operacija leidžia tiesiogiai atkurti ir išlaikyti kaulų padėtį, bet susijusi su žaizdos, infekcijos, nervų dirginimo, trombozės ir vėlesnio metalo konstrukcijų pašalinimo rizika. Gipsas išvengia operacinės žaizdos, tačiau gydytojai baiminasi antrinio poslinkio, nesugijimo ar blogesnės čiurnos funkcijos. SUPER-FIN tyrimas buvo sukurtas patikrinti, ar tinkamai atrinktiems pacientams operacija tikrai suteikia papildomos naudos.
Kaip atliktas tyrimas?
Oulu universitetinėje ligoninėje įvertinta 840 pacientų. Dauguma neatitiko griežtų kriterijų: lūžis buvo stabilus, sąnario padėtis jau buvo pakitusi, buvo lūžis su išnirimu ar kita priežastis. Į tyrimą įtraukti 126 žmonės, turėję izoliuotą Weber B lūžį, taisyklingą čiurnos šakutę įprastoje rentgenogramoje ir nestabilumą išorinio sukimo streso tyrime.
62 dalyviai šešias savaites gydyti gipsu, o 64 atlikta atvira repozicija ir vidinė fiksacija plokštele, po kurios taip pat taikyta šešių savaičių imobilizacija. Pagrindinis rezultatas buvo Olerud–Molander čiurnos funkcijos balas po dvejų metų. Skalė siekia nuo 0 iki 100, o didesnis skaičius reiškia geresnę funkciją ir mažiau simptomų.
Rezultatai po dvejų metų
Galutinę analizę užbaigė 121 iš 126 dalyvių. Vidutinis funkcijos balas gipso grupėje buvo 89, operacijos grupėje – 87. Skirtumas siekė 1,3 balo, o pasikliautinasis intervalas atitiko iš anksto nustatytą ne prastesnio veiksmingumo ribą. Reikšmingų skirtumų nenustatyta vertinant skausmą, gyvenimo kokybę, judesių amplitudę ar kitus antrinius rodiklius.
Nė vienoje grupėje čiurnos šakutė per stebėjimo laiką neprarado taisyklingos padėties. Po vieną žmogų kiekvienoje grupėje nustatytas rentgenologiškai patvirtintas nesugijimas. Potrauminės artrozės požymių progresavimas tarp grupių nesiskyrė. Tai svarbu, nes vienas pagrindinių neoperacinio gydymo nuogąstavimų yra ilgalaikis sąnario padėties pablogėjimas.
Komplikacijos dažnesnės po operacijos
Operacijos grupėje vienam pacientui išsivystė paviršinė žaizdos infekcija, kitam uždelstas žaizdos gijimas. Devyniems žmonėms vėliau teko šalinti metalines konstrukcijas; po dviejų tokių procedūrų išsivystė infekcijos – viena gili ir viena paviršinė. Gipso grupėje, be vieno besimptomio nesugijimo, kitų su gydymu susijusių komplikacijų neužregistruota.
Kam šių rezultatų taikyti negalima?
Tyrimas nereiškia, kad visus nestabilius kulkšnies lūžius galima gydyti gipsu. Rezultatai netaikomi lūžiams su išnirimu, aiškiai išsiskyrusiai čiurnos šakutei, kelių kulkšnių lūžiams, atviriems lūžiams ar kitoms sudėtingoms traumoms. Tyrimas atliktas viename centre, dalyvių skaičius buvo palyginti nedidelis, todėl rezultatų perkėlimą į kitą praktiką reikia vertinti atsargiai.
Gydymo pasirinkimui būtinos kokybiškos rentgenogramos, stabilumo įvertinimas ir ortopedo traumatologo sprendimas. Net pasirinkus gipsą reikia stebėti tinimą, kraujotaką, jutimus, skausmą ir kaulų padėtį kontrolinėse nuotraukose. Staiga didėjantis skausmas, pirštų tirpimas, pamėlynavimas ar per ankštas gipsas yra priežastys kreiptis skubiai.
Ką tyrimas gali pakeisti?
SUPER-FIN sustiprina argumentą, kad anatomiją išlaikantis izoliuotas Weber B lūžis neturėtų būti operuojamas vien todėl, kad streso mėginys teigiamas. Kai neoperacinis gydymas duoda lygiavertę funkciją ir mažiau procedūrinių komplikacijų, galima išvengti nereikalingos operacijos, sumažinti išlaidas bei pacientui tenkančią gydymo naštą.
Vis dėlto sprendimas išlieka individualus. Reikia atsižvelgti į lūžio vaizdą, odos būklę, gretutines ligas, rūkymą, paciento mobilumą, gebėjimą laikytis apkrovos režimo ir galimybę atvykti kontrolėms. Tyrimas suteikia daugiau pagrindo bendram paciento ir gydytojo sprendimui, bet nepakeičia specialisto apžiūros.
Ką turėtų žinoti pacientas?
Neoperacinis gydymas nėra gydymo nebuvimas. Gipsas turi būti tinkamai uždėtas, o gijimas stebimas kontrolinėmis apžiūromis ir rentgenogramomis. Pacientui svarbu laikytis nurodyto kojos apkrovimo režimo, stebėti pirštų spalvą, jutimą ir tinimą. Skubiai kreiptis reikėtų, jei stiprėja skausmas, gipsas spaudžia, tirpsta pėda ar atsiranda dusulys.
Po imobilizacijos dažnai reikalingas laipsniškas judesių, jėgos ir pusiausvyros atkūrimas. Grįžimo į darbą ar sportą laikas priklauso ne tik nuo rentgenogramos, bet ir nuo stabilumo, skausmo bei funkcijos. Todėl šio tyrimo rezultatai neturėtų skatinti savarankiškai atsisakyti operacijos: jie padeda tiksliau aptarti abi alternatyvas su ortopedu traumatologu. Papildomai verta iš anksto aptarti skausmo kontrolę, trombozių profilaktiką ir tai, kada bus leidžiama saugiai vairuoti ir sugrįžti į darbą.
Šaltinis: Kortekangas T. ir bendraautoriai. Cast immobilisation versus surgery for unstable lateral malleolus fractures (SUPER-FIN). BMJ, 2026 m. sausio 14 d.
Informacija yra bendro pobūdžio ir nepakeičia ortopedo traumatologo konsultacijos.