Kai žmogaus širdis sustoja už ligoninės ribų, net ir atkūrus kraujotaką smegenys gali būti pažeistos dėl deguonies stokos ir vėlesnės organizmo uždegiminės reakcijos. Viena iš intensyviosios terapijos priemonių – kontroliuojamas kūno temperatūros mažinimas. Rugpjūčio 5 dieną JAMA paskelbtas ICECAP tyrimas parodė, kad ilgesnis šaldymas iki 33 °C nepagerino neurologinio pasveikimo, palyginti su trumpesne trukme.
Ką tyrė ICECAP?
Daugiacentriame atsitiktinių imčių tyrime dalyvavo 1158 sąmonės neatgavę suaugusieji 71 JAV ligoninėje. Tikslinė žemesnė nei 34 °C temperatūra turėjo būti pasiekta per keturias valandas nuo širdies sustojimo. Pacientai buvo paskirstomi į skirtingos trukmės grupes – nuo 6 iki 72 valandų.
Pagrindinis vertinimas buvo neurologinė būklė po 90 dienų. Tyrimas naudojo adaptyvų statistinį modelį, kuris dažniau skirdavo naujus dalyvius toms trukmėms, kurios tuo metu atrodė perspektyviausios. Maždaug pusės tikimybė teko išvadai, kad šešios valandos buvo trumpiausia trukmė, pasiekusi geriausią stebėtą rezultatą.
Ką parodė rezultatai?
Ilginant hipotermiją neurologiniai rezultatai nepagerėjo. Skirtingos trukmės grupėse taip pat nenustatyta reikšmingų mirtingumo ar kitų antrinių baigčių skirtumų. Rezultatai buvo panašūs tiek pacientams, kurių pradinis širdies ritmas buvo defibriliuojamas, tiek tiems, kurių ritmas nebuvo defibriliuojamas.
Tai nereiškia, kad temperatūros kontrolė po širdies sustojimo tapo nereikalinga. Tyrimas atsakė siauresnį klausimą: jei pasirenkama aktyvi 33 °C hipotermija ir ji greitai pasiekiama, ar jos tęsimas ilgiau suteikia papildomos naudos. Atsakymas šiame tyrime buvo neigiamas.
Kodėl trumpesnė trukmė galėtų būti naudinga?
Gilus ir ilgai trunkantis šaldymas apsunkina paciento priežiūrą. Dažnai reikia sedacijos, vaistų nuo drebulio, atidaus elektrolitų ir ritmo stebėjimo. Galimos infekcijos, kraujavimo, aritmijų ir medžiagų apykaitos komplikacijos. Jei ilgesnė trukmė nesuteikia neurologinės naudos, trumpesnis protokolas galėtų sumažinti gydymo naštą.
Ką svarbu suprasti šeimoms?
Prognozė po širdies sustojimo priklauso nuo daugelio aplinkybių: kiek laiko nebuvo kraujotakos, kaip greitai pradėtas gaivinimas, koks buvo pradinis ritmas, kokia sustojimo priežastis ir kokia paciento būklė iki įvykio. Vien temperatūros protokolo trukmė neleidžia anksti patikimai numatyti pasveikimo.
Klinikinės gairės gali būti atnaujintos tik įvertinus ICECAP kartu su kitais tyrimais. Gydymo įstaigos neturėtų keisti protokolų remdamosi vien antrašte, o pacientams sprendimai priimami intensyviosios terapijos komandos. Visuomenei svarbiausia išvada nesikeičia: greitas pagalbos iškvietimas, nedelsiant pradėtas krūtinės ląstos paspaudimas ir ankstyva defibriliacija turi didžiausią įtaką išgyvenimui.
Kaip keičiasi temperatūros kontrolės samprata?
Pastaraisiais metais dėmesys krypsta nuo principo „kuo šalčiau ir ilgiau“ prie individualios, tiksliai kontroliuojamos temperatūros ir karščiavimo prevencijos. Spontaniškas karščiavimas po gaivinimo gali didinti smegenų metabolinį poreikį, todėl aktyvus temperatūros stebėjimas išlieka svarbus net tada, kai gili hipotermija netaikoma.
ICECAP tyrime įtraukti tik pacientai, kuriems 33 °C temperatūra pasiekta greitai naudojant specialų įrenginį. Todėl rezultatų negalima automatiškai perkelti į kiekvieną ligoninę, kitokias tikslines temperatūras ar pacientus, kurių šaldymas pradėtas vėliau. Būsimos gairės turės apibrėžti ne tik trukmę, bet ir pacientų atranką, atšildymo greitį bei karščiavimo kontrolę po procedūros.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalų tekstą rasite čia: originalo nuoroda.
Iliustracija sukurta naudojant dirbtinį intelektą.