Trumpai
Nauja JAV nacionalinių duomenų analizė rodo, kad vyresni žmonės vartoja daugiau receptinių ir nereceptinių vaistų bei maisto papildų, o daugiau kaip vienam iš penkių gali pasitaikyti potencialiai reikšminga vaistų sąveika. Nors kai kurių pavojingų derinių paplitimas šiek tiek mažėjo, polifarmacijos problema išlieka didelė. Tyrimas pabrėžia reguliarios visų vartojamų preparatų peržiūros svarbą.
Kas yra polifarmacija?
Polifarmacija dažniausiai vadinamas penkių ar daugiau vaistų vartojimas vienu metu. Pats skaičius nereiškia, kad gydymas netinkamas – keli preparatai gali būti būtini sergant širdies nepakankamumu, diabetu ar kitomis lėtinėmis ligomis. Rizika didėja, kai skirtingi vaistai dubliuoja poveikį, keičia vienas kito koncentraciją, stiprina kraujavimą, mieguistumą ar kitus nepageidaujamus reiškinius.
Sąveikauti gali ne tik receptiniai vaistai. Aspirinas, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, antihistamininiai preparatai, rūgštingumą mažinantys vaistai, žoliniai produktai ir papildai dažnai perkami be recepto, todėl apie juos ne visada žino visi gydantys specialistai.
Kaip atlikta analizė?
JAMA paskelbtame tyrime panaudoti nacionaliniu mastu reprezentatyvūs beveik penkių tūkstančių bendruomenėje gyvenančių 62–85 metų JAV gyventojų duomenys. Tyrėjai palygino išsamiai surinktą receptinių ir nereceptinių vaistų bei papildų vartojimą 2015–2016 ir 2021–2023 metais.
Vertinta ne vien kiek preparatų žmonės vartojo, bet ir ar jų deriniai laikomi galinčiais sukelti didelę klinikinę sąveiką. Tokie sąrašai padeda aptikti riziką populiacijos lygmeniu, tačiau nepasako, kad kiekvienam konkrečiam vartotojui būtinai pasireikš žala.
Kodėl rezultatas svarbus?
Daugiau kaip kas penktam vyresniam suaugusiajam nustatyta potenciali didelė sąveika. Ankstesnėje šios tyrėjų grupės analizėje 2005–2011 metais tokia rizika siekė apie 15 proc. Be to, FDA pranešimų sistemoje 2015–2025 metais užregistruota maždaug 63 tūkst. rimtų nepageidaujamų reiškinių, priskirtų vaistų sąveikoms 65 metų ir vyresniems žmonėms; apie dešimtadalis pranešimų baigėsi mirtimi.
Šių pranešimų negalima naudoti tiksliam dažniui apskaičiuoti, nes sistema priklauso nuo savanoriško pranešimo, o vienu metu dažnai veikia ir ligos, ir keli preparatai. Vis dėlto skaičiai rodo, kad problema nėra vien teorinė.
Kur atsiranda spragos?
Vienas gydytojas gali matyti tik dalį vaistų sąrašo. Pacientas gali nepriskirti papildų ar retkarčiais vartojamų nuskausminamųjų prie „tikrų vaistų“. Išrašius iš ligoninės lieka senų receptų, o nauji pridedami jų neatšaukus. Vaistinės perspėjimų sistemos pateikia daug signalų, todėl dalis jų ignoruojama kaip mažai svarbūs.
Riziką padidina su amžiumi kintanti inkstų ir kepenų veikla, silpnumas, kritimai bei didesnis jautrumas raminamiesiems ar kraujospūdį mažinantiems preparatams. Ta pati kombinacija vienam žmogui gali būti pagrįsta ir stebima, kitam – pavojinga.
Kokių požymių nereikėtų nurašyti amžiui?
Naujas svaigimas, griuvimai, mieguistumas, sumišimas, vidurių užkietėjimas, šlapinimosi sutrikimas, mėlynės ar apetito pokytis gali būti siejami ne tik su liga, bet ir su vaistų suma ar sąveika. Svarbus ir laikas: jei simptomas prasidėjo netrukus po naujo recepto, dozės padidinimo ar nereceptinio preparato pridėjimo, apie tai reikia pasakyti medikui.
Kai kurios sąveikos veikia laboratorinius rodiklius, pavyzdžiui, kalį, inkstų funkciją ar krešėjimą, todėl iš pradžių žmogus gali nieko nejausti. Dėl to saugus gydymas kartais reiškia suplanuotus kraujo tyrimus, kraujospūdžio ar pulso stebėjimą, o ne vien klausimą, ar nėra šalutinio poveikio.
Vaistų mažinimas taip pat yra klinikinis sprendimas
Vaistų peržiūros metu galima sutarti nutraukti priemonę, kurios indikacija išnyko, arba mažinti dozę. Tačiau tai turi būti suplanuota: kai kuriuos vaistus reikia mažinti palaipsniui, o nutraukus kitus gali atsinaujinti liga. Geras „depreskribavimas“ apima tikslą, stebėjimo laiką ir aiškų planą, ką daryti simptomams grįžus.
Ką galima daryti praktiškai?
Naudinga turėti vieną nuolat atnaujinamą sąrašą: vaisto ar papildo pavadinimą, dozę, vartojimo laiką ir priežastį. Jį verta parodyti šeimos gydytojui, specialistui ir vaistininkui, ypač po hospitalizacijos ar paskyrus naują preparatą. Peržiūros tikslas nėra aklai mažinti skaičių, o patikrinti, ar kiekviena priemonė vis dar reikalinga, ar dozė tinkama ir ar nėra saugesnės alternatyvos.
Staiga nutraukti kraujospūdžio, krešėjimą veikiančių, antiepilepsinių, raminamųjų, steroidinių ar kitų ilgai vartojamų vaistų gali būti pavojinga. Sąveikos perspėjimas taip pat nėra nurodymas savarankiškai keisti gydymą – kartais derinys skiriamas sąmoningai, numatant stebėseną.
Kokie tyrimo ribotumai?
Analizė parodo vartojimo tendencijas ir potencialias, o ne patvirtintas klinikines sąveikas. Duomenys yra JAV, todėl receptų, papildų ir sveikatos sistemos ypatybės gali skirtis nuo Lietuvos. Vis dėlto pagrindinė žinia universali: išsamus vaistų sąrašas ir periodinė jo peržiūra yra svarbi pacientų saugos priemonė.
Peržiūrą ypač verta planuoti po išrašymo iš ligoninės, kritimo, naujo sumišimo epizodo ar apsilankymo pas kelis specialistus. Tuomet vienas atsakingas specialistas gali sutikrinti pasikartojančias veikliąsias medžiagas, indikacijas ir stebėsenos poreikį.
Pirminis šaltinis: Qato ir kt., JAMA, DOI: 10.1001/jama.2026.17268. Šis tekstas nėra individualus nurodymas pradėti ar nutraukti vaistą.
Paveikslėlis sukurtas dirbtiniu intelektu kaip vaistų derinių ir saugaus jų peržiūrėjimo iliustracija; jame nepavaizduoti konkretūs prekių ženklai.