Pasislinkusį girnelės lūžį fiksuojant rakinamąja plokštele, po metų pacientų kelio funkcija buvo geresnė nei taikant tradicinį įtempiamosios vielos metodą. Daugiacentriame atsitiktinių imčių tyrime plokštelės grupėje taip pat rečiau prireikė šalinti implantus, rečiau nustatytas fiksacijos nepakankamumas ir atlikta pakartotinė operacija.
Girnelės lūžis sutrikdo visą kelio tiesimo mechanizmą
Girnelė yra ne tik priekinę kelio dalį saugantis kaulas. Ji įeina į keturgalvio raumens ir girnelės sausgyslės sudaromą tiesimo mechanizmą, todėl pasislinkusio lūžio atveju žmogui gali būti sunku ar neįmanoma aktyviai ištiesti kelį. Be to, nelygiai sugijęs sąnarinis paviršius gali sukelti nuolatinį skausmą, judesių ribotumą ir didinti potrauminės artrozės riziką.
Daugelį metų dažniausiai taikytas operacinis metodas buvo fiksacija Kiršnerio vielomis ir įtempiamąja vielos kilpa. Ši konstrukcija teoriškai paverčia kelį lenkiančias jėgas į lūžgalius suspaudžiančią jėgą. Tačiau po oda esantys metaliniai elementai gali dirginti minkštuosius audinius, išsikišti, pasislinkti ar lūžti. Dėl to daliai pacientų vėliau tenka atlikti dar vieną operaciją implantams pašalinti.
Palyginti du operacinės fiksacijos metodai
Pacientų ir rezultatų vertintojų atžvilgiu aklame daugiacentriame tyrime dalyvavo 122 suaugusieji, kuriems dėl pasislinkusio girnelės lūžio reikėjo operacijos. Atsitiktiniu būdu 63 pacientams lūžis fiksuotas rakinamąja plokštele, o 59 – įtempiamosios vielos konstrukcija.
Pagrindinis rezultatas buvo vertinamas po 12 mėnesių pagal penkias KOOS klausimyno sritis: skausmą, kitus simptomus, kasdienę veiklą, sportą ir aktyvų poilsį bei su keliu susijusią gyvenimo kokybę. Kad naujas metodas būtų laikomas pranašesniu, skirtumas turėjo būti statistiškai reikšmingas ir viršyti iš anksto nustatytą kliniškai svarbią ribą bent trijose iš penkių sričių.
Metų stebėjimą baigė 57 plokštelės grupės pacientai, arba 90,5 proc., ir 52 vielos grupės pacientai, arba 88,1 proc. Analizė atlikta pagal pradinį dalyvių paskyrimą į grupes, taip išlaikant atsitiktinės atrankos privalumus.
Kliniškai svarbus pranašumas trijose KOOS srityse
Rakinamoji plokštelė pasiekė iš anksto apibrėžtą pranašumo kriterijų. Po 12 mėnesių nustatyti statistiškai ir kliniškai reikšmingi skirtumai simptomų, sporto bei aktyvaus poilsio ir su keliu susijusios gyvenimo kokybės srityse. Vidutiniai skirtumai siekė atitinkamai 10,4, 14,1 ir 10,9 balo plokštelės naudai.
Tai svarbu, nes statistiškai reikšmingas kelių balų skirtumas ne visada yra juntamas kasdieniame gyvenime. Šiame tyrime pranašumo ribos buvo nustatytos iš anksto ir atspindėjo minimalų kliniškai svarbų pokytį. Plokštelė šią ribą viršijo trijose srityse, todėl rezultatas atitinka ne tik matematinį, bet ir pacientui potencialiai pastebimą funkcinį pagerėjimą.
Ne mažiau svarbūs buvo pakartotinių intervencijų duomenys. Implantų šalinimas, fiksacijos nepakankamumas ir pakartotinės operacijos dažniau registruoti įtempiamosios vielos grupėje. Tai atitinka praktikoje gerai žinomą problemą: metalinės vielos ir jų galai gali būti juntami po plona priekinės kelio dalies oda bei kelti diskomfortą judant ar klūpant.
Kodėl plokštelė gali veikti geriau?
Anatominė rakinamoji plokštelė leidžia lūžgalius fiksuoti keliais skirtingomis kryptimis įsuktais varžtais. Tokia konstrukcija gali būti ypač naudinga, kai girnelė lūžusi į kelias dalis arba kaulo kokybė prastesnė. Mažiau išsikišantis implantas potencialiai sumažina minkštųjų audinių dirginimą, o stabilesnė fiksacija gali sudaryti sąlygas saugiau pradėti kelio judesius.
Biomechaninis principas skiriasi nuo vielos kilpos. Rakinamojoje sistemoje varžtų galvutės susijungia su plokštele ir sudaro vientisesnę kampiškai stabilią konstrukciją. Tai gali padėti valdyti daugiakryptes jėgas, kurios veikia girnelę lenkiant kelį. Vis dėlto plokštelės forma ir varžtų kryptys turi būti pritaikytos konkrečiai lūžio anatomijai, kad implantas nepatektų į sąnarį ir nedirgintų aplinkinių audinių.
Vis dėlto plokštelė nėra automatiškai geriausias pasirinkimas kiekvienam lūžiui. Sprendimą lemia lūžio pobūdis, fragmentų dydis, odos ir minkštųjų audinių būklė, kaulo kokybė, chirurgo patirtis bei turimų implantų sistema. Operuojant būtina tiksliai atkurti sąnarinį paviršių ir kelio tiesimo mechanizmą; vien implantas techninių klaidų nekompensuoja.
Ką svarbu žinoti pacientams?
Tyrimas pateikia aukšto lygio įrodymų, kad pasislinkusiems girnelės lūžiams rakinamosios plokštelės gali suteikti geresnį funkcinį rezultatą ir sumažinti papildomų operacijų tikimybę. Tačiau reabilitacijos planas vis tiek individualus. Atramos, kelio lenkimo ir raumenų stiprinimo tempą nustato operavęs chirurgas kartu su kineziterapeutu, atsižvelgdami į fiksacijos stabilumą ir kontrolinių radiogramų duomenis.
Pacientui po operacijos svarbu stebėti žaizdą ir laikytis paskirto krūvio režimo. Didėjantis paraudimas, išskyros, karščiavimas, staiga sustiprėjęs skausmas ar naujas negalėjimas ištiesti kelio reikalauja skubaus įvertinimo. Net ir pasirinkus stabilesnį implantą, per ankstyvas neleistinas krūvis gali pakenkti fiksacijai, o pernelyg ilgas nejudrumas – skatinti sąnario sustingimą ir raumenų silpimą.
Kokios išlieka neatsakytos problemos?
Metų stebėjimas leidžia įvertinti ankstyvą ir vidutinės trukmės funkciją, tačiau neparodo, ar skirtumas išliks po penkerių ar dešimties metų. Tyrimo santraukoje taip pat nepateikta išsami visų lūžių potipių analizė. Būsimi darbai turėtų palyginti gydymo kainą, konkrečių plokštelių sistemas, ilgalaikę potrauminės artrozės riziką ir rezultatus skirtingos kaulo kokybės pacientams.
Šaltinis: The Bone & Joint Journal / PubMed, 2026 m. rugsėjo 1 d.