Savarankiškai atliekama kognityvinė elgesio terapija, papildyta individualiu nuotoliniu specialistų grįžtamuoju ryšiu, lėtiniu raumenų ir skeleto skausmu sergantiems žmonėms buvo bent tokia pat veiksminga kaip įprastos terapeuto vedamos sesijos – o pagal pagrindinį rodiklį parodė nedidelį pranašumą. Tyrimas paskelbtas rugpjūčio 4 dienos žurnalo JAMA numeryje.
Lėtinis skausmas veikia ne tik kūną. Jis gali trikdyti miegą, darbą, judėjimą, santykius ir emocinę savijautą. Kognityvinė elgesio terapija lėtiniam skausmui padeda atpažinti mintis bei elgesį, kurie sustiprina skausmo poveikį, ir mokytis aktyvumo planavimo, atsipalaidavimo, problemų sprendimo bei kitų įveikos įgūdžių.
Kodėl ieškoma savarankiško modelio?
Ši terapija laikoma vienu pirmos eilės nemedikamentinių lėtinio skausmo gydymo būdų, tačiau ja pasinaudoja nedaug pacientų. Trūksta specialistų, tenka ilgai laukti, o gyvenantiems atokiau sudėtinga reguliariai atvykti į konsultacijas. Savarankiškos programos galėtų padėti terapiją pasiekti didesniam žmonių skaičiui.
Pragmatiniame atsitiktinių imčių tyrime dalyvavo 764 JAV veteranų sveikatos sistemos pacientai iš devynių centrų. Vidutinis dalyvių amžius buvo 52,8 metų. Beveik ketvirtadalis gyveno kaimo vietovėse. Visi dalyviai kentė lėtinį raumenų ir skeleto skausmą.
Kuo skyrėsi dvi terapijos?
384 žmonės paskirti į savarankiškos terapijos grupę, o 380 – į įprastą specialisto vedamos terapijos grupę. Savarankiška programa truko 11 savaičių. Dalyviai mokėsi skausmo įveikos įgūdžių ir kasdien telefonu pateikdavo informaciją apie jų taikymą, fizinį aktyvumą bei savijautą. Kartą per savaitę jie gaudavo individualiai parengtą trenerio garso įrašą su grįžtamuoju ryšiu.
Kitoje grupėje pacientams įprastomis klinikinėmis sąlygomis buvo pasiūlyta nuo keturių iki vienuolikos savaitinių kognityvinės elgesio terapijos sesijų su specialistu.
Poveikis buvo nedidelis, bet išliko metus
Po keturių mėnesių skausmo trukdymo kasdieniam gyvenimui balas savarankiškos terapijos grupėje buvo 5,26, o specialisto vedamos terapijos grupėje – 6,23 pagal 0–10 balų skalę. Mažesnis balas reiškia mažesnį skausmo poveikį funkcijai. Skirtumas siekė 0,98 balo ir buvo statistiškai reikšmingas.
Tyrime iš anksto nustatytas minimalus kliniškai svarbus skirtumas buvo vienas balas, todėl gautas rezultatas yra ties šia riba. Autoriai jį apibūdina kaip kuklų, o ne dramatišką pagerėjimą. Pranašumas išliko po šešių ir dvylikos mėnesių. Savarankiškos programos dalyviai taip pat baigė daugiau numatytų sesijų.
Po keturių mėnesių savarankiška terapija parodė nedidelį ar vidutinį pagerėjimą ir pagal kitus rodiklius, įskaitant skausmo intensyvumą, katastrofizavimą, pasitikėjimą savo gebėjimu valdyti simptomus, miegą ir depresijos simptomus.
Tai nėra gydymas be specialistų
Nors programa vadinama savarankiška, ji nebuvo visiškai automatizuota. Dalyviai kas savaitę gaudavo asmeninį grįžtamąjį ryšį, todėl tiksliau ją būtų vadinti mažesnio intensyvumo, nuotoliniu būdu palaikoma terapija. Tai svarbu vertinant, kaip modelį būtų galima pritaikyti kitose sveikatos sistemose.
Rezultatų taip pat negalima automatiškai taikyti visiems pacientams. Tyrimas atliktas JAV veteranų sistemoje, dalis dalyvių nebaigė galutinių vertinimų, o programa reikalavo telefono ir gebėjimo savarankiškai mokytis. Žmonėms, turintiems sudėtingų psichikos sveikatos problemų, ryškių pažinimo sutrikimų ar ūmių medicininių būklių, gali reikėti intensyvesnės pagalbos.
Vis dėlto tyrimas rodo, kad struktūruota savarankiška programa su individualiu specialistų palaikymu gali tapti praktiška lėtinio skausmo gydymo dalimi. Ji nepakeičia medicininės diagnostikos, kineziterapijos ar kitų reikalingų gydymo būdų, bet gali išplėsti pagalbos prieinamumą ir sumažinti priklausomybę vien nuo vaistų.
Kodėl skausmo poveikis svarbesnis už vien jo intensyvumą?
Lėtinio skausmo gydymo tikslas ne visada yra visiškai panaikinti pojūtį. Dažnai svarbiau padėti žmogui geriau miegoti, judėti, grįžti prie kasdienės veiklos ir mažiau vengti judesių dėl baimės. Dėl to tyrimo pagrindiniu rodikliu pasirinkta ne vien skausmo stiprumo skalė, o tai, kiek skausmas trukdo gyvenimui.
Kognityvinė elgesio terapija nereiškia, kad skausmas yra „tik galvoje“. Ji remiasi tuo, kad biologiniai simptomai, emocijos, dėmesys, miegas ir elgesys veikia vieni kitus. Išmokus keisti dalį šio ciklo, galima sumažinti skausmo daromą žalą net ir tada, kai anatominė priežastis neišnyksta.
Kaip toks modelis galėtų būti taikomas?
Praktiškai programa galėtų veikti kaip laipsniškos pagalbos dalis: dalis pacientų pradėtų nuo struktūruotos savarankiškos medžiagos ir trumpo nuotolinio palaikymo, o žmonės, kuriems to nepakanka, būtų nukreipiami intensyvesnei terapijai. Taip specialistų laikas būtų skiriamas tiems, kuriems jo reikia labiausiai.
Tačiau vien nusiųsti nuorodą į programą nepakanka. Tyrimo rezultatas pasiektas naudojant aiškią struktūrą, reguliarų grįžtamąjį ryšį ir pažangos stebėjimą. Diegiant tokį modelį reikėtų užtikrinti pacientų duomenų apsaugą, prieinamumą vyresniems ar skaitmeninių įgūdžių stokojantiems žmonėms ir aiškų kelią kreiptis pagalbos pablogėjus būklei.
Šaltinis: originalus JAMA tyrimo tekstas.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalų tekstą rasite aukščiau pateiktoje nuorodoje.