Kuris būdas veiksmingesnis žmogui, sergančiam 2 tipo diabetu ir nutukimu: semagliutidas, tirzepatidas ar skrandžio rankovės operacija? Nauja didelė realaus pasaulio duomenų analizė parodė, kad po vienų metų bendrą svorio ir glikemijos tikslą dažniausiai pasiekė operuoti pacientai. Tarp vaistų geresni rezultatai nustatyti vartojus tirzepatidą, tačiau tyrimo pobūdis neleidžia šių rezultatų laikyti tiesioginiu atsitiktinių imčių palyginimu.
Analizuoti 45 tūkst. pacientų duomenys
Tyrėjai pasinaudojo „Epic Cosmos“ nuasmenintų elektroninių sveikatos įrašų sistema, apimančia 1 633 ligonines ir 37 900 klinikų 280 Jungtinių Valstijų sveikatos sistemų. Į analizę įtraukti suaugusieji, kurių kūno masės indeksas buvo ne mažesnis kaip 35 kg/m², o HbA1c viršijo 6,4 proc.
Pacientai bent metus nepertraukiamai vartojo semagliutidą arba tirzepatidą ir pasiekė palaikomąją dozę, arba jiems buvo atlikta skrandžio rankovės, dar vadinama „sleeve“, operacija. Galutinėje pirminėje analizėje buvo 45 093 žmonės: 33 482 vartojo semagliutidą, 4 178 – tirzepatidą, o 7 433 buvo operuoti.
Vertintas dvigubas, pacientui svarbus tikslas
Pagrindinė baigtis buvo ne vien numesti kilogramai. Tyrėjai skaičiavo, kiek pacientų po metų kartu pasiekė bent 20 proc. kūno svorio sumažėjimą ir HbA1c žemiau 5,7 proc. Tokia riba rodo labai ryškų metabolinį pagerėjimą, nors savaime nereiškia, kad diabetas galutinai išgydytas.
Pakoregavus rezultatus pagal turimus pradinius skirtumus, šį dvigubą tikslą pasiekė 3,0 proc. semagliutidu gydytų pacientų, 13,2 proc. vartojusių tirzepatidą ir 24,0 proc. žmonių po skrandžio rankovės operacijos. Taigi chirurginis gydymas buvo susijęs su maždaug aštuonis kartus didesne sėkmės tikimybe nei semagliutidas ir beveik dvigubai didesne nei tirzepatidas.
Operacija veiksmingesnė, bet ne be kainos
Po skrandžio rankovės operacijos dažniau registruoti apsilankymai skubiosios pagalbos skyriuje. Visose grupėse daliai pacientų prireikė naujų vaistų nuo gastroezofaginio refliukso ar pykinimo, tačiau absoliutūs šių reiškinių dažniai buvo didesni chirurginėje grupėje.
Operacija yra vienkartinė invazinė intervencija, reikalaujanti anestezijos, pooperacinio stebėjimo, ilgalaikės mitybos kontrolės ir vitaminų bei mikroelementų būklės priežiūros. Kita vertus, injekciniai vaistai turi būti vartojami nuolat, jų poveikį gali riboti toleravimas, kaina, prieinamumas ir gydymo nutraukimas. Šis tyrimas vertino tik vienų metų laikotarpį, todėl neatsako, kuris pasirinkimas ilguoju laikotarpiu geriausiai apsaugo nuo diabeto komplikacijų.
Kodėl negalima tiesiog paskelbti vieno nugalėtojo?
Tai retrospektyvus, o ne atsitiktinių imčių tyrimas. Gydymo pasirinkimą realiame gyvenime lemia paciento amžius, pradinis svoris, diabeto sunkumas, gretutinės ligos, draudimas, gydytojo rekomendacija ir asmeninis pasirinkimas. Operuoti pacientai buvo jaunesni, jų pradinis kūno masės indeksas buvo didesnis, o HbA1c – kiek mažesnis. Nors autoriai taikė statistines korekcijas, ne visus skirtumus galima visiškai pašalinti.
Į vaistų grupes pateko tik tie, kurie bent metus išlaikė gydymą ir pasiekė palaikomąją dozę. Dėl to rezultatai nebūtinai atspindi visus žmones, kurie vaistą pradeda, bet nutraukia dėl nepageidaujamų reakcijų, stokos ar kainos. Saugumo analizė taip pat buvo ribota ir neapėmė visų galimų chirurginių bei medikamentinių komplikacijų.
Sprendimas turi būti individualus
Duomenys patvirtina, kad metabolinė chirurgija išlieka labai veiksminga galimybe žmonėms, kuriems nutukimas ir 2 tipo diabetas kelia didelę sveikatos riziką. Tirzepatidas realioje praktikoje priartėjo prie chirurginių rezultatų labiau nei semagliutidas, tačiau tarp gydymo būdų vis dar išliko aiškus skirtumas.
Geriausias pasirinkimas priklauso ne tik nuo tikėtino svorio sumažėjimo. Reikia įvertinti operacinę riziką, gretutines ligas, vaisingumo planus, valgymo elgseną, galimybę ilgai vartoti vaistus ir paciento prioritetus. Tokį sprendimą turėtų priimti daugiadalykė komanda, kurioje dalyvautų endokrinologas, bariatrinis chirurgas, dietologas ir pats pacientas.
Kaip šiuos skaičius vertinti kasdienėje praktikoje?
Pacientui svarbu suprasti, kad tyrimo procentai apibūdina grupes, o ne garantuoja individualų rezultatą. Vienas žmogus gali labai gerai reaguoti į mažesnę vaisto dozę, kitam poveikis bus kuklus arba gydymą teks nutraukti. Panašiai ir po operacijos svorio mažėjimas priklauso nuo valgymo įpročių, fizinio aktyvumo, hormoninių bei psichologinių veiksnių ir ilgalaikio stebėjimo programos.
Metabolinė chirurgija dažniausiai svarstoma ne tada, kai norima greito kosmetinio pokyčio, o kai nutukimas kelia didelę sveikatos riziką ir konservatyvus gydymas nebuvo pakankamai veiksmingas. Prieš operaciją vertinama širdies ir plaučių būklė, mitybos trūkumai, psichikos sveikata, galimos priklausomybės ir paciento pasirengimas laikytis ilgalaikių rekomendacijų. Po procedūros būtina reguliariai tirti geležies, vitamino B12, folatų, vitamino D ir kitų mikroelementų kiekį.
Vaistų pasirinkimas taip pat nėra paprastas. GLP-1 ir GIP mechanizmus veikiantys preparatai gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą ar vidurių užkietėjimą. Dozė didinama palaipsniui, o gydymą nutraukus svoris daliai žmonių grįžta. Todėl gydytojas ir pacientas turėtų iš anksto aptarti ne tik tikėtiną naudą, bet ir ilgalaikį finansinį bei praktinį gydymo tęstinumą.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalus tyrimo tekstas ir šaltinis.