Skydliaukės ligos ir antrojo tipo diabetas dažnai pasitaiko kartu, tačiau jų tarpusavio ryšys nėra paprastas. Nauja apžvalga apibendrino beveik dviejų dešimtmečių Teherano skydliaukės tyrimo duomenis ir parodė, kad net normos ribose esantys hormonų skirtumai gali sietis su gliukozės apykaita.
Teherano skydliaukės tyrimas yra ilgalaikė bendruomenės kohorta. Vienoje 18 metų analizėje stebėti 1938 suaugusieji. Kiekvienas logaritmiškai perskaičiuoto TSH vieneto padidėjimas buvo susijęs su maždaug 25 procentais mažesne antrojo tipo diabeto rizika, o aukštesnis laisvojo tiroksino FT4 kiekis – su kiek didesne rizika.
Skerspjūvio duomenyse tiek akivaizdi, tiek subklinikinė hipertirozė siejosi su dažnesne hiperglikemija. Didžiausias jos paplitimas, 31,3 procento, stebėtas subklinikinės hipertirozės grupėje. Vis dėlto tokie statistiniai ryšiai neįrodo, kad vien hormonų pokytis tiesiogiai sukelia diabetą.
Skydliaukės hormonai veikia energijos sunaudojimą, kepenų gliukozės gamybą, žarnyno motoriką, raumenų ir riebalinio audinio jautrumą insulinui. Per didelis hormoninis aktyvumas gali padidinti gliukozės gamybą ir apsunkinti jos kontrolę. Kita vertus, kūno svoris, amžius ir uždegimas gali vienu metu paveikti abi sistemas.
Apžvalgoje aptariamas ir vadinamasis jautrumas skydliaukės hormonams – iš TSH bei FT4 apskaičiuojami indeksai, bandantys parodyti, kaip hipofizė ir periferiniai audiniai reaguoja į hormoninį signalą. Šie rodikliai įdomūs mokslui, bet kol kas nėra įprastas individualaus paciento diagnostikos standartas.
Praktiškai diabetu sergantiems žmonėms skydliaukės funkcija dažnai tiriama, kai atsiranda simptomų, kaklo pakitimų, lipidų kontrolės sunkumų ar kitų rizikos veiksnių. Pirmojo tipo diabetui autoimuninės skydliaukės ligos aktualios dar labiau. Tačiau vien ribinis laboratorinis rezultatas neturėtų automatiškai lemti gydymo.
Analizės ribotumas – vienos geografinės populiacijos duomenys ir galimi neįvertinti gyvenimo būdo bei sveikatos veiksniai. Ryšio kryptis taip pat gali būti abipusė: diabetas ir jo gydymas gali keisti hormonų apykaitą, o svorio pokyčiai – TSH koncentraciją.
Naujieji duomenys skatina endokrinines ligas vertinti ne atskirai, o kaip susijusią medžiagų apykaitos sistemą. Vis dėlto pacientams svarbiausia vadovautis patvirtintais tyrimų intervalais ir gydytojo vertinimu, o ne bandyti koreguoti TSH ar FT4 vien siekiant sumažinti diabeto riziką.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija.
Originalus tekstas: https://doi.org/10.5812/ijem-167206
Iliustracija sukurta naudojant dirbtinį intelektą.