Vyrams, kurių organizmas gamina per mažai testosterono, gali varginti sumažėjęs lytinis potraukis, nuovargis, raumenų silpnumas ir prastesnė gyvenimo kokybė. Tačiau anksčiau gydytas prostatos vėžys ilgą laiką laikytas beveik absoliučia kliūtimi testosterono terapijai. Naujas atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas nagrinėjo trumpalaikę jos naudą ir saugumą mažos rizikos prostatos vėžį išgyvenusiems vyrams, turintiems patvirtintą hipogonadizmą.
Kodėl ši tema ginčytina?
Prostatos ląstelių augimą veikia androgenai, todėl išplitęs ar atsinaujinęs prostatos vėžys dažnai gydomas mažinant testosterono poveikį. Dėl šios biologijos kilo baimė, kad papildomas hormonas gali „pamaitinti“ likusias naviko ląsteles. Kita vertus, stebėjimo tyrimai nerodė paprasto tiesinio ryšio tarp testosterono koncentracijos ir vėžio atsinaujinimo visose pacientų grupėse.
Šiuolaikinė diskusija sutelkta ne į visus prostatos vėžiu sirgusius vyrus, o į labai kruopščiai atrinktus pacientus: mažos rizikos liga buvo lokaliai gydyta, nėra atsinaujinimo požymių, o testosterono stoka patvirtinta pakartotiniais rytiniais kraujo tyrimais ir atitinka simptomus.
Ką vertino tyrėjai?
JAMA Internal Medicine paskelbtame tyrime testosterono terapija lyginta kontroliuojamomis sąlygomis, daugiausia dėmesio skiriant trumpalaikiams lytinės ir fizinės funkcijos pokyčiams. Atsitiktinių imčių dizainas padeda atskirti tikrą gydymo poveikį nuo placebo efekto ir natūralaus simptomų svyravimo.
Tyrimas svarbus tuo, kad į klinikinį klausimą mėginta atsakyti ne vien retrospektyviais pacientų įrašais. Vis dėlto trumpalaikis tyrimas negali patikimai įvertinti reto prostatos vėžio atsinaujinimo, kuris gali išryškėti po daugelio metų. Todėl geri savijautos rezultatai dar nėra galutinis ilgalaikio onkologinio saugumo įrodymas.
Kam gydymas netinka?
Testosterono preparatai nėra bendras „jaunystės“ ar energijos papildas. Jie neturėtų būti skiriami vien dėl nuovargio, nepatvirtinus hormonų stokos. Aktyvus, išplitęs, didelės rizikos ar progresuojantis prostatos vėžys reikalauja visiškai kito vertinimo. Atsargumo reikia ir esant padidėjusiam hematokritui, nevaldytam širdies nepakankamumui, sunkiems šlapinimosi simptomams ar negydomai miego apnėjai.
Terapija gali didinti eritrocitų kiekį, sukelti spuogų, skysčių kaupimąsi, veikti vaisingumą ir keisti PSA. Todėl prieš gydymą vertinamas kraujas, prostata, širdies ir kraujagyslių rizika, o pradėjus vaistus atliekama reguliari kontrolė.
Ką reiškia pacientui?
Naujiena nėra raginimas savarankiškai vartoti testosteroną. Ji rodo, kad kai kuriems vyrams po mažos rizikos prostatos vėžio gydymo klausimas gali būti svarstomas individualiai, o ne automatiškai atmetamas. Sprendimą turėtų kartu priimti urologas, onkologas ir hormonų terapiją išmanantis gydytojas.
Reikia aptarti, kiek laiko praėjo po gydymo, koks buvo naviko laipsnis, ar PSA išlieka stabilus, kokie simptomai ir kokios alternatyvos. Pradėjus gydymą būtina iš anksto sutarti stebėjimo planą bei kriterijus, kada terapiją nutraukti.
Didžiausias neatsakytas klausimas – ilgalaikė onkologinė rizika. Tam reikės didesnių ir ilgesnių tyrimų. Dabartinis darbas padeda pereiti nuo baimės ir prielaidų prie kontroliuojamų duomenų, tačiau gydymo saugumas priklauso nuo labai tikslios pacientų atrankos ir nuolatinės priežiūros.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalų tekstą rasite čia: originalo nuoroda.
Iliustracija sukurta naudojant dirbtinį intelektą.