Kardiologija

Papildoma užpakalinės prieširdžio sienos abliacija nesumažino trumpo prieširdžių virpėjimo atsinaujinimo

Atsitiktinių imčių PIFPAF-PFA tyrime prie plaučių venų izoliacijos pridėta užpakalinės kairiojo prieširdžio sienos izoliacija reikšmingai nesumažino 30 sekundžių ar ilgesnių aritmijos epizodų.

Kateterinė abliacija yra svarbus simptominio prieširdžių virpėjimo gydymo būdas. Tačiau kai aritmija yra persistuojanti, vien plaučių venų izoliacijos rezultatai dažnai būna prastesni nei gydant paroksizminę ligos formą. Naujas atsitiktinių imčių PIFPAF-PFA tyrimas tikrino, ar papildomai izoliuojant užpakalinę kairiojo prieširdžio sieną galima rečiau sulaukti aritmijos atsinaujinimo.

Kuo išsiskiria impulsinio elektrinio lauko abliacija?

Plaučių venų izoliacija siekiama elektriškai atskirti sritis, iš kurių dažnai kyla prieširdžių virpėjimą inicijuojantys impulsai. Impulsinio elektrinio lauko abliacija, dar vadinama PFA, audinį veikia labai trumpais aukštos įtampos impulsais ir sukelia negrįžtamą ląstelių membranų pažeidimą. Ji skiriasi nuo šilumą naudojančios radiodažninės ar šalčiu veikiančios krioabliacijos.

PFA gali greitai ir gana tolygiai paveikti prieširdžio miokardą, todėl kilo hipotezė, kad šiuo metodu patikimai izoliuota užpakalinė prieširdžio siena galėtų suteikti papildomos naudos pacientams, kurių prieširdžių virpėjimas yra persistuojantis.

206 pacientai šešiuose Šveicarijos centruose

Į daugiacentrį atvirą atsitiktinių imčių tyrimą įtraukti 206 pacientai, kuriems dėl simptominio persistuojančio prieširdžių virpėjimo pirmą kartą atlikta kairiojo prieširdžio abliacija. Vidutinis dalyvių amžius buvo 65,8 metų, o maždaug 80 procentų sudarė vyrai.

102 pacientams atlikta plaučių venų ir užpakalinės kairiojo prieširdžio sienos izoliacija, o 104 – tik plaučių venų izoliacija. Baigčių vertintojai nežinojo, kuriai grupei buvo priskirtas pacientas. Stebėjimas truko vienus metus.

Pagrindinė baigtis reikšmingai nesiskyrė

30 sekundžių ar ilgesnis prieširdžių tachiaritmijos atsinaujinimas nustatytas 50,6 procento pacientų, kuriems papildomai izoliuota užpakalinė siena, ir 60,6 procento pacientų, kuriems atlikta tik plaučių venų izoliacija. Skirtumo kryptis buvo palanki platesnei procedūrai, tačiau statistinio reikšmingumo nepasiekė.

Todėl tyrimas nepatvirtino pagrindinės hipotezės, kad papildoma užpakalinės sienos izoliacija patikimai sumažina bent 30 sekundžių trunkančių aritmijos epizodų atsinaujinimą. Iš 29 iš anksto numatytų antrinių baigčių 22 taip pat reikšmingai nesiskyrė.

Aritmijos trukmė suteikė kitokį signalą

Vidutinė bendra prieširdžių aritmijos našta buvo 6,9 procento stebėjimo laiko platesnės abliacijos grupėje ir 11 procentų vien plaučių venų izoliacijos grupėje. Ilgesnių epizodų analizėje matyti galimos papildomos izoliacijos naudos signalų, ypač vertinant vieną parą ar ilgiau trukusias aritmijas.

Tačiau tai buvo antrinės baigtys, o tyrimas nebuvo pakankamai didelis patikimai įvertinti kiekvieną jų atskirai. Todėl šie rezultatai laikomi hipotezę formuojančiais ir turėtų būti patikrinti didesniame tyrime.

Saugumas ir procedūros apimtis

Sudėtinė saugumo baigtis nustatyta dviem papildomos užpakalinės sienos izoliacijos grupės pacientams. Kiekviena papildoma abliacijos sritis didina procedūros apimtį, todėl sprendžiant dėl jos būtina vertinti ne tik galimą ritmo kontrolę, bet ir procedūros trukmę, anatomiją, centro patirtį bei komplikacijų riziką.

Tyrimo rezultatai nereiškia, kad užpakalinės sienos izoliacija niekada nėra naudinga. Galbūt egzistuoja konkreti pacientų grupė, kuriai ilgesnių aritmijos epizodų sumažėjimas būtų kliniškai svarbus. Tačiau pagal pagrindinę baigtį rutininis šios procedūros pridėjimas visiems persistuojančiu prieširdžių virpėjimu sergantiems pacientams nebuvo pagrįstas.

Ką tai reiškia pacientui?

Abliacijos planas turi būti individualus. Svarbu aritmijos trukmė, prieširdžio dydis, gretutinės ligos, ankstesnis gydymas ir paciento tikslai. Net sėkminga abliacija ne visada panaikina insulto riziką, todėl antikoaguliantų vartojimas po procedūros sprendžiamas pagal tromboembolijos riziką, o ne vien pagal savijautą ar trumpalaikį sinusinio ritmo išlaikymą.

PIFPAF-PFA sustiprina nuostatą, kad naujesnė technologija savaime nepaverčia platesnės procedūros geresne. Papildomos intervencijos turėtų būti diegiamos tik tada, kai jų klinikinė nauda patvirtinama tinkamai suplanuotais tyrimais.


Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija.

Originalus tekstas: https://jamanetwork.com/journals/jama/fullarticle/2853390

Iliustracija sukurta naudojant dirbtinį intelektą.

MedNews.lt – Nacionalinės medikų asociacijos projektas.