Uždari žastikaulio kūno lūžiai dažnai gali būti gydomi be operacijos. Tradiciškai pirmosiomis dienomis, kol didžiausias patinimas sumažėja, ranka imobilizuojama koaptacine longete, o vėliau pereinama prie funkcinio Sarmiento įtvaro. Vis dėlto kai kurie centrai funkcinį įtvarą pritaiko iš karto, tikėdamiesi paprastesnės priežiūros ir ankstesnio judėjimo. Naujas daugiacentris randomizuotas COBRAS tyrimas tiesiogiai palygino šias dvi pradines strategijas.
Ką palygino tyrėjai?
Į tyrimą įtraukti 58 suaugusieji, patyrę ūminį uždarą žastikaulio kūno lūžį. Dalyviai atsitiktine tvarka paskirti į dvi grupes: vieniems pirmiausia uždėta koaptacinė longetė ir tik vėliau funkcinis įtvaras, kitiems Sarmiento funkcinis įtvaras pritaikytas nedelsiant. Vidutinis dalyvių amžius buvo apie 49 metus, tačiau amžiaus ribos buvo plačios – nuo jaunų suaugusiųjų iki vyresnių nei 90 metų pacientų.
Pagrindinis vertinimo laikotarpis apėmė pirmąsias dešimt dienų po traumos, kai skausmas ir patinimas paprastai yra didžiausi. Pacientai kasdien vertino skausmą dešimties balų skalėje. Taip pat registruotas opioidinių analgetikų suvartojimas, fizinė funkcija, pasitenkinimas ir odos pažeidimai nuo longetės ar įtvaro.
Ankstyvas įtvaras nebuvo patogesnis
Nedelsiant Sarmiento įtvarą gavę pacientai nurodė vidutiniškai beveik vienu balu didesnį skausmą. Apskaičiuotas skirtumas buvo 0,97 balo, o 95 proc. pasikliautinasis intervalas – nuo 0,26 iki 1,69. Nors vieno balo skirtumas nėra milžiniškas, pirmosiomis dienomis po lūžio jis gali būti reikšmingas paciento savijautai.
Odos komplikacijų taip pat pasitaikė dažniau: jos registruotos 33,3 proc. ankstyvo įtvaro grupės ir 7,1 proc. longetės grupės pacientų. Tai apėmė įvairaus laipsnio nutrinimus, pūsles ar spaudimo sukeltą odos pažeidimą. Tikėtinas paaiškinimas – ūminėje fazėje greitai besikeičiantis patinimas apsunkina tikslų funkcinio įtvaro pritaikymą.
Tuo pat metu opioidinių vaistų poreikis, septintą dieną vertinta fizinė funkcija ir pacientų pasitenkinimas reikšmingai nesiskyrė. Taigi ankstyvas įtvaras nesuteikė aiškios funkcinės ar komforto naudos, kuri atsvertų didesnį skausmą ir odos problemų riziką.
Ką tai reiškia praktikoje?
Tyrimo išvados palaiko įprastą dviejų etapų gydymą: ūminiu laikotarpiu naudoti koaptacinę longetę, o sumažėjus patinimui pereiti prie funkcinio įtvaro. Tačiau tai nėra universali taisyklė kiekvienam lūžiui. Sprendimas priklauso nuo lūžio vietos ir poslinkio, minkštųjų audinių būklės, paciento kūno sudėjimo, gebėjimo laikytis rekomendacijų ir to, ar galima užtikrinti ankstyvą kontrolę.
Be to, tyrimas vertino tik pirmąsias dešimt dienų. Jis neatsako, ar imobilizacijos strategijos skiriasi pagal galutinį kaulo suaugimą, deformaciją, peties ir alkūnės judesius ar vėlesnį operacijos poreikį. Dalyvių skaičius taip pat buvo nedidelis, todėl rezultatams patvirtinti naudingi didesni tyrimai.
Pacientams svarbiausia žinoti, kad didėjantis skausmas, pirštų tirpimas, šalimas, ryškus patinimas ar odos spaudimas po imobilizacijos nėra požymiai, kuriuos reikėtų tiesiog kentėti. Tokiu atveju būtina skubi įtvaro ar longetės kontrolė. Tinkamai pasirinkta ir reguliariai koreguojama imobilizacija yra ne mažiau svarbi nei pats jos tipas.
Originalus šaltinis: Journal of Orthopaedic Trauma – COBRAS tyrimas.
Rengiant publikaciją naudotos dirbtinio intelekto priemonės. Turinį peržiūrėjo MedNews.lt redakcija. Originalų tekstą rasite aukščiau pateiktoje nuorodoje.